Visiškai sveikam žmogui būdavo diagnozuojama šizofrenija. Reikėdavo suprasti, tam žmogeliui - kliedesiai, jis nesuvokia realybės ir jį reikia gydyti prievarta. Na, ir jeigu jis perėjo Lietuvos psichiatrines, pabuvojo Černiachovsko spec. ligoninėje (dažniausiai ten uždarydavo disidentus), atlaikė milžiniškas aminazino dozes, arkliškomis insulino dozėmis kasdien sukeliamas dirbtines komos būsenas, kasdienes elektrošoko procedūras ir iš to košmaro išėjo gyvas - tai jis buvo turbūt ne jis.
O tai - jau per metus psichiatrų fiziškai ir psichiškai sugniuždytas žmogus. Dabar populiarus posakis - daržovė. Taip būdavo susidorojama ir su savo kolegomis. Pacituosiu: „1980 metais nuteisė priverstinai gydyti Vilniaus greitosios pagalbos gydytoją psichiatrą Algirdą Statkevičių.“
„Toliau A. Statkevičius buvo kaltinamas tuo, kad ragino atkurti nepriklausomą Lietuvą, kad įsitraukė į „antivisuomeninę“ Lietuvos Helsinkio grupę, kad platino antisovietinius lapelius, kuriuose buvo reiškiamas neigiamas požiūris į Afganistano karą, Čekoslovakijos įvykius. Taigi jo kolegos nusprendė, kad taip manyti gali tik žmogus, sergantis šizofrenija ir nesuprantantis savo veiksmų esmės. Teisme gydytojams atstovavo N. Naujokaitytė, bet ekspertizę A. Statkevičiui kartu su ja buvo atlikę psichiatrai J. Glaubersonas bei D. Šapalienė“
Aišku, ir tais laikais ne visi psichiatrai buvo KGB marionetėmis. Buvo šventai atsidavusių savo reikalui, žiūrinčių, kad būtų geresnės sąlygos ir gydymas ligoniams. Ir tai džiugina, kad kartas nuo karto sutinku tokius Daktarus iš didžiosios raidės, kuriems šventa yra Hipokrato priesaika.
Yra liaudiškas terminas "mano daktarėlis". Taip žmonės vadina savo mėgiamus gydytojus, kuriais pasitiki, gerbia juos ir myli. Taigi apie tokią savo daktariukę psichiatrę, atvažiuojančią pas mus iš Kauno, ir norėčiau papasakoti. Manau ji nesupyks, nes rašau jausdamas jai begalinį dėkingumą, nors prieš tai nelabai kaip atsiliepiau apie jos kolegas.
Taip jau išėjo, kad ir manęs neaplenkė XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios medikų vadinama rykštė - depresija. Po ilgų metų klaidžiojimo pas įvairius psichiatrus ir psichologus, nuėjau "valdiškai" į Elektrėnų psichikos sveikatos centrą. Pirmas priėmimas buvo formalus, gana grubus, biurokratiškai remiantis išrašais nustatyta neteisinga, netgi įžeidžianti diagnozė.
Taigi nori ar nenori patekau pas tokį brandaus socializmo pagimdytą psichiatrą. Jis net neklausė, kas yra, kuo skundžiatės. Klausimas buvo „tujinantis“: "Tai ko tu čia atėjai?" Paaiškinau, bet jis numojo ranka, nieko tau nėra, išrašė dėžutę vaistų ir išprašė iš kabineto.
Taigi jo dėka prasikankinau du mėnesius. Kas man atlygins už patirtą moralinę kančią? Turėčiau galimybes ir sveikatos, būtinai prisiteisčiau iš minėtos įstaigos nors simbolinę kompensaciją. Minėto mediko pavardės neminėsiu dėl etikos sumetimų.
Na, bet dabar ne apie tai. Visi žmonės klysta. Po tokio pirmojo nemalonaus priėmimo, kategoriškai pasiprašiau pas "daktariukę iš Kauno", psichiatrę Imeldą Skiriūtę-Surovą. Laukiau eilėje mėnesį ir sulaukiau. Vizito laukiau su nerimu, bijojau, kad vėl būsiu priimtas atmestinai. Kaip yra žmogus, taip yra Žmogus. Lygiai taip pat yra gydytojas, ir yra Gydytojas.
Visos mano buvusios baimės dingo jau pirmąją mūsų pokalbio minutę. Tai pirma tokia nuoširdi, puiki savo srities specialistė, pas kurią man teko pakliūti per savo ligos istoriją. Svarbiausia, kad ji moka išklausyti, suprasti, patikėti. O jautrūs žmonės tai labai greitai pajaučia. Kiek teko girdėti atsiliepimų apie p. Imeldą - visi jie teigiami, žmonės pasisako apie ją su meile ir šiluma. Taigi pasitvirtina žmonių išmintis, kad nereikia visų sumest į krūvą ir vienu matu matuoti.
Kuo ilgiau bendravau su savo Gydytoja, tuo labiau matėsi jos išskirtinės savybės: visada geros nuotaikos, su malonia šypsenėle veide. Aš iš viso nesuprantu, kaip tokios srities medikai sugeba nuolat klausyti ligonių bėdų, verkšlenimų ir išlikti ne tik darbingi, bet ir geros nuotaikos.
Apie gydytoją-psichiatrę I. Skiriūtę-Surovą galiu atsiliepti tik šiltais žodžiais. Tai puiki savo srities specialistė, turinti puikią intuiciją, sugebanti greitai diagnozuoti ligą, pritaikyti vaistus. Nors ir apkrauta ligoniais (dirba Elektrėnuose tik du kartus per savaitę), kiekvieną atidžiai išklauso, nuramina, pataria. Ne taip, kaip kad būna, - tu pasakoji savo bėdas ir matai, kad gydytojas visiškai tavęs negirdi, ką nors rašo ar skaito.
Taip jau atsitiko, kad mane liga užklupo prieš maždaug dešimtį metų. Perėjau visus garsius ir ne tiek garsius psichiatrus ir psichologus. Bet depresija nesitraukė, nors gėriau vaistus saujomis. Ir štai pernai patekau pas daktarę Imeldą. Ji atidžiai mane išklausė, atmetusi visus formalumus patikėjo mano ligos istorija, paskyrė savo vaistus, tiesa, beveik priešingus negu kad gėriau prieš tai. Buvo nuimti raminamieji, kurie žmogų tik "glušina", o naudos maža.
Ir ką jūs manot? Po mėnesio aš pasijutau geriau. Liga po truputį atsitraukinėja, per metus stabilizavosi palyginti normali savijauta. Ir tai iškart, po tiek metų nesėkmingo vaistų parinkinėjimo. O teisingas ir sėkmingas vaistų parinkimas, reiškia greitesnį sveikatos pagerėjimą. Ir ne kiekvienam gydytojui tai pasiseka padaryti greitai.
Norėčiau pakviesti visus, turinčius ar jaučiančius, kad turi kažkokių psichologinų sunkumų, nebijoti kreiptis į Elektrėnų psichikos sveikatos centro gydytoją Imeldą Skiriūtę-Surovą. Tai tikrai puiki savo srities žinovė, ne tik gydytoja, bet ir puikus mielas, nuoširdus žmogus. Nuoširdžiausiai dėkoju jums, Daktare, visada likite tokia, kaip dabar.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
