Kiek pagerėjus sveikatai išvykau padirbėti į Norvegiją. Bergene išdirbau 1 metus ir 3 mėnesius, po to nutariau išsitirti vietos ligoninėje.
Kai gydytojas pasakė, kas man yra ir ką reikia daryti, mane nustebino! Visi padaryti tyrimai parodė, kad pagal Norvegijos sveikatos įstatymus, aš esu 100 proc. nedarbingas ir kad man skubiai reikalingas gydymas bei operacijos.
Pasirodo, iš galvos nebuvo pašalinti kaukolėje likę stiklai, kad yra skilęs kojos kaulas, kad galvoje yra susidaręs kraujo krešulys, dėl kurio aš visą laiką jausdavau didelius galvos skausmus.
Surizikavau ir atsiguliau į ligoninę. Joje svarsčiau, kiek reikia duoti pinigų kiekvienam gydytojui, kad gerai atliktų savo darbą.
Kai Bergeno daktarui norėjau duoti 4000 kronų, jis man pasakė: „Aš tų pinigų nemačiau - įsidėk atgal į piniginę, kitu atveju, pašalinsiu tave iš ligoninės ir iškviesiu policiją, nes bandai mane papirkti!“
Puoliau jam aiškinti, kad Lietuvoje paprastam žmogui atsigulus į ligoninę reikia daktarams ir slaugėms duoti pinigų, kad tik kuo geresnį gydymą gautum. Gydytojas nustebo, kad taip gali būti, bet mes, lietuviai, juk žinome, kad tiems mūsų vadinamiesiems daktarams pinigai labai labai patinka - duosi 100 litų, bus nepatenkinti, duosi 1000 litų - bus truputį laimingesni.
Atliko man tas visas operacijas ir pooperacinį gydymą skyrė - dabar esu 90 proc. darbingas, kitų metų pradžioje žadu tik kelioms dienoms grįžti į Lietuvą, kad atiduočiau tą musų gydytojų paskirtą invalidumą bei „padėkočiau“ už gydymą.
Turbūt yra manančių, kad man tas malonumas turėjo labai daug kainuoti. Bet klystate - Norvegijos gydytojams nesumokėjau nė vienos kronos. Aukščiausios klasės aptarnavimą gavau už tai, kad daktarai pamatė, jog man reikalingos skubios operacijos.
Norvegų gydytojų negiriu be reikalo - įsitikinau, kad daktarai kokybiškai savo darbą gali atlikti už tuos pinigus, kuriuos gauna kaip atlyginimą.
Nesmerkiu ir Lietuvos daktarų, nes ne visi juk tik į žmogaus piniginės storį žiūri, yra ir padorių gydytojų. Bet mane gydžiusiems Šiaulių respublikinės ligoninės daktarams tikrai daugiau gyvenime nejausiu jokios pagarbos. Kiek pinigų turėjau duoti visokioms slaugėms ir daktarams už tai, kad mandagiau ir geriau mane prižiūrėtų, kad gydymą geresnį skirtų... Iš viso man tai kainavo 2 kambarių butą Šiauliuose. Teko jį parduoti, nes nenorėjau būti invalidas, norėjau būti sveikas, darbingas žmogus.
Noras buvo paprastas, bet ne daktarams, kurie mane gydė. Sakysite: kam davei? Pats kaltas?! Bet juk nesame mes jau tokie kvaili Lietuvoje, kad nesuprastume: neduosi daktarui ir slaugėms, tai kaip su gyvuliu elgsis ir jokio padoraus gydymo negausi. Taip norėtųsi, kad tokia sistema, kaip Norvegijoje, ir Lietuvoje būtų, tai tokie daktarai ir slaugės darbų staigiai netektų.
Palinkėsiu tik vieno: daktarai, išmokite tinkamai dirbti savo darbą be kyšių ir suteikite 100 proc. kokybišką gydymą paprastiems piliečiams.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
