Smurtas šeimoje – problema, tikriausiai egzistuojanti nuo to laiko, kai žmonės ėmė kurti šeimas. Ir dar visai neseniai niekas nematė nieko blogo, kai vyras kėlė ranką prieš žmoną. Tai tarsi norma. „Muša, reiškia myli“, - tokia patarle save ramina daugelis nelaimingų moterų. Rima ištekėjo, kaip sakoma, „iš reikalo“. Nematė ji bėdos, kai Andrius skaudžiai užlauždavo ranką ar suduodavo. Tačiau kartą įsiutęs sutuoktinis sulaužė jai žandikaulį ir išsuko ranką trejų metų sūneliui, puolusiam ginti skriaudžiamą mamą. Rimai užteko drąsos išsiskirti ir pradėti naują gyvenimą.
O štai Viktorija, net patekusi į ligoninę su sulaužytais šonkauliais, nesiruošia nutraukti santykių: „Butas priklauso vyrui, aš uždirbu labai menkai, viena nepragyvensiu. Be to, vaikui reikalingas tėvas“, - sako ji. O pirmokė Linutė, jų dukra nekenčia tėvo ir sako, kad niekada netekės. Beje, taip galvoja daug vaikų, gyvenančių panašiose šeimose. Jie net neįsivaizduoja, kad galima gyventi be smurto. Paaugusios tokios dukterys bus puikiai įsisavinusios mamos-aukos gyvenimo modelį ir vargu ar sukurs laimingą šeimą. Sūnūs iš tokių šeimų dažniausiai perimą tėvo – smurtautojo elgesį.
Valerija su vyru gyvena bendrabutyje. Jų kambaryje nuolat skamba muzika – kaimynai neturi girdėti barnių. Moteris labiausiai bijo, kad pašaliniai žmonės sužinos apie jų šeimos problemas. Dėl smurto ji, kaip ir daugelis kitų moterų, kaltina save. Jai gėda apie tai kam nors pasakoti. Norėdama išsaugoti šeimą ji eilinį kartą patiki vyro pažadais pasitaisyti. Tačiau tokį uždarą ratą būtina nutraukti.
Jei panašūs dalykai vyksta tavo šeimoje, žinok, kad tu ne vieniša. Tūkstančiai Lietuvos moterų kasdien tampa smurto šeimoje aukomis. Tu tik privalai patikėti, kad gali pakeisti savo gyvenimą ir išsiveržti iš šitos žiaurios statistikos skaičių. Pirmiausia turi išmokti mylėti save. Ir suvokti, kad būtinai sutiksi kitą vyrą, su kuriuo būsi laiminga. Vyrų pasaulyje yra daugiau nei du milijardai. O tu esi vienintelė.
Pasipasakok draugei, mamai, paskambink pagalbos telefonu, kreipkis į krizių centrą ar moterų organizaciją. Tau padės susirasti, kur laikinai apsigyventi, išspręs teisinius klausimus, padės psichologiškai. Svarbiausia, negalvok, kad esi kalta dėl subirusios šeimos. Šeima – tai du žmonės. Nekaltink savęs dėl jo elgesio, kuriam įtakos turi jo paties psichologiniai nukrypimai ar gilūs kompleksai. Tu jų nenugalėsi, bet sau padėti privalai. Žinok, kad įstatymas taip pat tavo pusėje.
Paprastai moterys, patiriančios smurtą šeimoje, problemą paviešina teisme tik tuo atveju, jei nuslėpti jau nebeišeina... Urtė sako nenorėjusi žaloti gyvenimo vyrui kreipdamasi į policiją, tačiau kai jis sumušė ją taip, kad teko ilgai gulėti ligoninėje, o pasekmes jaučia iki šiol, suprato, kad juk tai jis sulaužė jos gyvenimą. Urtei dar ilgai reikėjo mokytis vaikščioti pakelta galva, pasitikėti savimi ir kitais.
Smurtautojai be galo išmoningai prašo atleidimo, tikina atgailaujantys, gali net apsiverkti. Tačiau tiesa yra tokia, kad jie tiesiog nenori prarasti nuolankios aukos. Prieš save juk nesmurtaus. O štai moterys kartais taip įsigyvena į aukos vaidmenį, kad iš jo išeiti gali tik padedamos psichologo.
Psichologo greičiausiai prireiks ir tavo vaikui. Labai svarbu, kad jis suprastų tikrus vyro ir moters šeimoje bei tėvo ir motinos santykių modelius. Labai svarbu, kad mažylis nebūtų smurtinėje aplinkoje.
Dalia mušimą kentėjo trejus metus: „Tačiau kartą manyje lyg kažkas nutrūko. Aš pasiėmiau trejų metų dukrą ir išėjau į niekur. Tačiau bet koks gyvenimas man atrodė nuostabus palyginti su tuo pragaru, kuriame buvau iki tol. Sunkiai radau dukrai darželį, ėmiausi bet kokio darbo. Iš pradžių gyvenome nuomojamame kambarėlyje. Dukrytė man – pats stipriausias stimulas geresniam gyvenimui. Ėmė klostytis karjera, o vėliau sutikau Artūrą, kuris tapo nuostabiu vyru ir puikiu tėčiu mano mergaitei.“
Patikėk, smūgiai negali būti meilės išraiška, o štai fizinis smurtas lengvai perauga į seksualinį. Mušeikos – tie patys narkomanai, kuriems reikia vis didesnės ir stipresnės dozės. Štai ir spręsk, ar nori taip gyventi. Ir netikėk, kai jis sako, kad „daugiau taip nedarys“. Tokie žodžiai tinka darželinukui, bet ne suaugusiam vyrui. Muštis pačiai, šauktis, draskytis – taip pat ne išeitis. Jį tokia reakcija supykdys, o tu juk silpnesnė fiziškai. O svarbiausia – tu verta švelnių ir aistringų apkabinimų, bučinių, o ne smūgių.
Simonos vyras labai pavydus. Moteriai draudžiama dažytis ir madingai rengtis. Ji – mokslų daktarė, daug laiko praleidžianti archyvuose ir bibliotekose, kur vyrų būna retai, tačiau kiekvieną savo žingsnį ji turi suderinti telefonu su sutuoktiniu. Patologinis kompleksuoto vyro pavydas – tai tiesiog psichologinis smurtas, o moters nuolankumas – tarsi skatinimas palaipsniui imtis ir kitokių smurto rūšių. Galbūt psichologas šiuo atveju galėtų padėti, tačiau Simona nežino, kaip nusivesti vyrą pas specialistą.
Kreiptis psichologo pagalbos pas mus dar neįprasta. Tačiau jis tikrai gali padėti, jei nesi tikra savo jėgomis, jei bijai, kad vėl apsigalvosi. Nebijok kreiptis į teisėsaugos organus – juk norėtum, kad tas, kuris tave apvogė, būtų deramai nubaustas. O šiuo atveju juk viskas dar baisiau – vyras po truputį naikina tavo ir tavo vaikų gyvenimus. O svarbiausia – netylėk. Jau vien dėl to, kad jei ilgai gyveni smurto pinklėse, būtina, kad kas nors atvertų akis pažvelgdamas į tavo situaciją iš šono. Kita priežastis – tavo pavyzdys. Tavo istorija gali būti neįkainojama pagalba kitai moteriai, kuri vis dar bijo išsivaduoti iš smurto.
„Bendraukime“ kviečia moteris, patyrusias smurtą šeimoje, siųsti savo istorijas adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelti čia. Jūsų išgyvenimai padės kitoms mušamoms ar kitaip skriaudžiamoms moterims išeiti iš užburto rato.
Už straipsnį dėkojame Moterų informacijos centrui Vilniuje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
