Rinkimų kampanija vis labiau virtualėja, auksaburniai kandidatai į mus žvelgia iš televizorių ekranų, socialinių tinklų profilių, rinkėjus gundo patikėti su realybe prasilenkiančiais pažadais. Kitos kadencijos Seimo rinkimai labiau primena ne tradicinę kampaniją, bet kompiuterinį strateginį žaidimą, kur veiksmas vyksta savitai iškreiptoje erdvėje. Šio žaidimo misija – panaudojus visas įmanomas priemones bei resursus sukurti kuo gausesnę zombių armiją, paskirti generolus bei užtikrinti, kad lemiamu momentu zombiai visa savo gaivališka jėga klusniai įvykdytų jiems paskirtą misiją. Žaidimą laimės tas, kurio suburta kariauna gausiausiai užplūs rinkimų apylinkes ir išreikš savo šeimininko valią.
Šis makabriškas žaidimas labai panašus į kibernetinių nusikaltėlių veiklos metodus. Pagrindinis jų tikslas – suformuoti kuo didesnį virusais apkrėstų kompiuterių tinklą, dar vadinamą „botnetu“. Reikiamu momentu nieko neįtariančių žmonių kompiuteriuose tyliai snaudžiantiems virusams duodama komanda, kelios dešimtys ar šimtai tūkstančių kompiuterių iš viso pasaulio ima atakuoti parinktą sistemą. Ką reiškia susidurti su virtualių armijų generolais, valdančiais šimtatūkstantinius „botų“ tinklus, prieš du metus patyrė Estija.
Ką gali tyliai, tačiau labai aktyviai Lietuvoje mobilizuojamos zombių armijos pamatysime ir mes. Laukti liko neilgai, preliminarūs rezultatai paaiškės spalio 15-osios paryčiais, kai bus baigti sumuoti pirminiai rinkimų į Seimą rezultatai.
Gerbūvį ketveriems metams užsitikrinti panorę auksaburniai puikiai suvokia, jog agitacija bandant įtikinti mąstančius žmones – sunkus, nemažai protinių pastangų reikalaujantis, daug kainuojantis ir dažnai nedėkingas užsiėmimas. Kur kas paprasčiau pasitelkus gerai organizuotą štabą pasirūpinti, kad balsuoti ateitų nemąstančių, tačiau asmens dokumentą turinčių būtybių minia. Šiuos individus vadinti piliečiais būtų per drąsu...
Politikai ir jų parankiniai vadinamuosius zombius verbuoja specialiose vietose, ten, kur mėgsta rinktis šio savitai unikalaus visuomenės porūšio, identifikuojamo kaip liumpenproletariatas, atstovai. Kaimuose jie mėgsta būriuotis prie parduotuvių, o gyvenvietėse bei miestuose – pigaus alaus baruose ar šalia alkoholio kioskų. Zombis užverbuojamas itin paprastai, pasiūlius balsą iškeisti į laisvai konvertuojama valiutą – stipraus alaus „bambalį“ arba šios gėrybės vertę atitinkančią grynųjų sumą. Kai kuriems, idiotiškos iniciatyvos dar nepragėrusiems paribio atstovams galima pasiūlyti aukštesnį rangą hakerių terminais vadinamame „botnete“, už tam tikrą atlygį verbuoti kitus „rinkėjus“. Šios sistemos veikimo principas analogiškas tinkliniam marketingui ar finansinėms piramidėms.
Praėjusiais metais Kaune vykstant rinkimams į vietos savivaldybės tarybą buvo galima stebėti neregėtą liumpenproletariato atstovų aktyvumą. Vos tik prasidėjo išankstinis balsavimas, į savivaldybės rūmus išreikšti „savo“ valios sugužėjo gausi liumpenų minia. Nesiprausę, dvokiantys, retai kada išsiblaivantys nakvynės namų ar šiluminių trasų gyventojai veržėsi prie kabinų netverdami noru balsuoti už vieną kontraveriškai vertinamą socialdemokratą. Vėliau paaiškėjo, kad šie „rinkėjai“ buvo specialiai atvežti išnuomotais autobusais.
Deja, tąkart planas žlugo. Vergetų buvo per daug, jų elgesys trokštant balsuoti už socdemus sukėlė įtarimų rinkimų komisijos nariams. Iškviesti policijos patruliai gainiojo „rinkėjus“, grūdo juos į automobilius. Socialdemokratai nuobodžiai kratėsi balsų pirklių etiketės, tačiau kai kuriems šios partijos aktyvistams ilgam prilipo makabriškas „asocialdemokratų“ pavadinimas.
Rinkimų dieną kartojosi ta pati anomalija. Itin aktyviai „savo“ valią veržėsi išreikšti savivaldybės rūmuose registruoti Kauno „bomžai“. Pagiringi zombiai balsuoti eidavo būreliais, neabejojama, kad juos kažkas surinkdavo ir balsuoti atveždavo automobiliais.
Panašu, jog istorija kartosis ir šiais metais, juolab esama rimtų įtarimų, kad rinkimų apylinkių šturmui Vilniuje sparčiai kaupiama zombių armija. Sostinėje, Gedimino prospekto 24-uoju numeriu pažymėtame name yra savivaldybei priklausantis butas, kuria „gyvena“, o tiksliau sakant savo gyvenamąją vieta deklaravo bent 2000 individų. Ne nuostabu, kad su Vilniaus valdžios palaiminimu kiekvienas norintis „apsigyventi“ sostinės centre tai gali nesunkiai padaryti ir tuo pačiu įgyti teisę balsuoti rinkimų apygardoje, kurioje savo kandidatūrą į Seimą kelia „violetinė ledi“ Neringa Venckienė.
Sunku pasakyti, už ką savo balsus atiduos šio buto „gyventojai“, tačiau galima prognozuoti, kad jų aktyvumas pasireikš jau ateinantį ketvirtadienį, kai bus galima valią išreikšti išankstiniame balsavime.
Ta diena, kai atsivers urnos, turėtų būti itin įdomi. Į balsavimo apylinkes pajudės gausi, įvairiose pakampėse surastų ir skubiai mobilizuotų zombių armija, mūsų liumpenai pademonstruos neeilinį politinį aktyvumą bei nenumaldomą norą išreikšti savo šeimininkų valią.
Belieka tikėtis, kad šiai dienai, kai rinkiminio „botneto“ valdytojai paspaus mygtuką „enter“, ruošiasi ir mūsų šalies teisėsauga. Juk sugaudyti įtartinus rinkėjus nėra sunku, o pasitelkus papildomas pajėgas galima išaiškinti ir balsų piklius. Jų emisarai dažniausiai trinasi prie rinkimų apylinkių, tūno mikroautobusuose. „Tinkamai“ balsavusius liumpenus, kurie sugeba išnešti biuletenį arba prieš mesdami į urną nufotografuoti pažymėtą, jie čia pat pamalonina stipraus alaus bambaliu arba į purviną delną įdeda nušiurusį banknotą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
