Mano tėvelis medikas, žinoma, ėmėsi sunkiai sergančią mane „remontuoti“ pasitelkęs „visagalę“ mediciną: krūvos vaistų, gulimas režimas, jokių patarimų apie mitybos pokyčius, didesnį vandens kiekį, elementarią mankštą. Tada niekas man nepasakojo, kad nuo mėsos vartojimo organizme kaupiasi šlapimo rūgštis, kuri virsta purinais ir ardo sąnarius bei inkstus.
Kuo daugiau gulėjau, tuo labiau stingau; kuo daugiau stingau, tuo labiau skaudėjo vos pajudėjus; kuo daugiau skaudėjo, tuo daugiau vaistų buvo sužeriama į saują, o skrandžio žaizdelės nuo to tik dar sparčiau plėtėsi. Erozijos atsivėrė ne tik skrandžio gleivinėje, atsirado varginanti egzema ant odos. Aš, itin judrus vaikas, nykau. Padėdavo tik mamos išspaustos natūralios sultys. Ėmiau mąstyti, kas mane gelbsti...
Esu dėkinga Motinai Gamtai už savo karštakošišką būdą, smalsumą ir nebijojimą rizikuoti - vieną dieną tiesiog nusprendžiau nebegerti nė vienos tabletės ir paslapčiomis jas išmesdavau. Ėmiau atlikinėti elementariausius sąnarius šildančius sukamuosius judesiukus, rąžytis, temptis. Pradžioje - per didelį skausmą, vėliau vis labiau lengvėjo. Ėmė grįžti jėgos.
Po „gydymo“ ligoninėje priklausė sanatorija. Bet aš iš jos tą pačią dieną pabėgau, pasibaisėjusi tvarka, maistu, užimtumu ir atmosfera. Po metų, būdama 16-os, nors buvo prognozuojama, jog lankysiu spec. fizinio parengimo grupę, subūriau savo pirmąją mergaičių šokių grupę. Treniruotės trukdavo po kelias valandas kiekvieną dieną ir skausmai nebegrįžo. Tik užsispyrimo, savistabos ir tikėjimo savo organizmo galimybe išgyti per nuolatinį judėjimą ir darbą su savimi. Visas organizmas atsigavo, kūnas palengvėjo, protas prašviesėjo. Mąstymas tapo skaidrus ir aiškus. Dingo nuotaikų svyravimai, apatiškos mintys. Tai vyko pamažu, pokyčiai vyksta iki šiol.
Esu dėkinga likimui už galimybę keistis, o ne dejuoti
Liga ar kažkoks kitas sukrėtimas nėra bausmė žmogui. Tai galimybė keistis, rinktis kelią. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ką tuo metu pasirinksime. Iki ligų buvau tipinė paauglė, automatiškai pasiduodanti visuomenės nuostatoms. Bet visą laiką jaučiau, jog aš lyg esu ne aš, o kažkoks robotas, mašina. Gyvenau lyg stebėdama save iš šalies, niekaip negalėdama pabusti iš sapno ir iš tikro gyventi. Tai labai erzino.
Vis pagaudavau save mąstančią, kad iš tikro dar ir negyvenau. Ir vis vien, jau net pasveikusi, vis iš naujo įklimpdavau į tą kvailą paklusnumo, suniveliavimo liūną, pradedant masinėmis mitybos nuostatomis, pasilinksminimų suvokimo klišėmis ir baigiant požiūriu apskritai į kitaip mąstantį, gyvenantį laimingą žmogų.
Įgijau aukštąjį išsilavinimą. Be džiaugsmo. Tęsiau mokslus tęstinėse studijose. Vėl neradau savęs. Ėmiau dirbti lietuvių bei anglų kalbų mokytoja. Su siaubu suvokiau švietimo sistemos absurdiškumą. Negalėjau ramiai žiūrėti į vis labiau robotėjančius paauglius. Vieną dieną, nors smerkė šeima, draugai, nutariau mesti mokytojavimą vidurinėje mokykloje ir ėmiau vesti mankštas privačiai.
Smerkimą aplinkiniai aiškino labai paprastai. Kaip žmogus, baigęs aukštuosius mokslus, imasi tokio neprestižinio darbo... Ir vėl nepabūgau likti nesuprasta, nors kelias prasidėjo sunkokai. Tas „neprestižinis“ žmonių sveikatinimo kelias nesutrukdė man išleisti ir poezijos knygą „Kai kvepia nupjauta žolė“. Netrukus mano gyvenime atsirado ir joga. Ėmiau pažindintis su savimi.
Švenčiu visas dienas
Susimąsčiau... Man visos dienos gražios. Jas ir švenčiu. Mokau ir savo vaikus, kad nėra negražių dienų ar blogo oro. Švenčiu žiemą, kai iškrenta pirmasis sniegas, pavasarį, kai suklega grįžtantys paukščiai, rudenį, kai pilni takai įvairiaspalvių lapų, vasarą, kai sirpsta uogos ir kitos gėrybės.
Nebemoku švęsti Naujųjų metų, kaip daugelis tą šventimą supranta, nemėgstu fejerverkų, šampano kvapo, apsirijimo. Ir tegul sako, kad esu kitokia, švelniai tariant, „pačiuožusi“. Aš ir esu kitokia. Man didžiausia šventė, kai galime visa šeima susikurti sau jaukų vakarą prie žvakių šviesos, smilkstant smilkalams ir diskutuojant mums įdomiais klausimais. Arba diena gamtoje su pačiais artimiausiais - rojus. Nemėgstu vakarų prie televizoriaus, labai nuo to pavargstu. Aš jau bijau draugų kompanijos savo namuose. Bijau ne jų atsinešto alkoholio, o savo kategoriškumo...
Labai daug skaitau, analizuoju. Pamažu einu sveikuoliškumo keliu. Visiškai nevartoju alkoholio. Pastebiu, kad vis sunkiau išbūnu aplinkoje, kurioje alkoholis vartojamas. Mane tikrąja ta žodžio prasme siutina girtėjantys veidai ir bukėjantis mąstymas. Nesuprantu ir jokiu būdu nepriimu jokių pasiteisinimų, susijusių su alkoholio vartojimu. Pažįstu trenerių, kurie savaitgaliais mėgsta pagurkšnoti svaigiųjų gėrimų, kartais ir dūmą patraukti. Deja, žvelgiu į juos su gailesčiu ir netgi panieka... Koks gi tai treneris?
Sunkoka buvo pradžioje suvokti, kad sparčiai keičiasi draugų ratas, jog daugelis nesupranta ir nepalaiko mano idėjų vakarėlius švęsti be alkoholio. Vėliau suvokiau, kad tai - ne mano bėda, nes aš, be abejonės, - teisingame kelyje. Esu labai kategoriška, tačiau nemeluoju sau ir aplinkiniams - nemoku veidmainiauti ir prisitaikyti tam, kad kažkam įtikčiau. Šiuo metu labai domiuosi mityba, išvadas darau stebėdama savo pačios organizmą ir pamažu randu savo maitinimosi kelią, kuris, ačiū Dievui, tampa vis labiau priimtinas ir mano šeimai.
Nereikia erzinti savo Angelo
Turiu mylimą ir mylintį vyrą. Jis yra mano geriausias draugas, džiaugiasi viskuo, kas džiugina mane, taip pat domisi sveikuolišku gyvenimu, palaiko mano idėjas, padeda jas įgyvendinti. Visi pamažu žengiame šiuo keliu, ieškome, kuriame. Vaikai stengiasi gerti daug vandens, mėgsta mano išspaustas sultis, ugdo valią nepirkdami visokio jovalo blizgančiuose popieriukuose.
Mažasis dar darželyje drąsiai dalijosi sveikuoliško gyvenimo idėjomis su auklėtojomis. Gaila tik tėvelių, kurie, per tiek metų pratę prie kitokio mąstymo, mitybos ir t.t., nepriima lengvesnio kelio, kelio su visavertiškesne senatve. Kas nesugeba keistis, pyksta ant besikeičiančiųjų, pyksta dėl jų laimės. Tai - tiesiog pavydas ir bejėgiškumas.
Viską bandau savo kailiu. Žinau, nuo ko gerai jaučiuosi, žinau, koks poilsis man tinkamiausias. Nebepykstu ant tų, kurie pyksta ant manęs. Kiekvienam ateis savas laikas keistis. Tik nereikia erzinti savo Angelo, nes pasibaigus jo kantrybei ateina liga ar kitoks sukrėtimas - signalas keistis tučtuojau. Lengviausia yra smerkti, neigti tai, ko nepabandei, bambėti, stenėti ir nieko nekeisti. Man išvis kvailai skamba, o ypač šiais masinio sirgimo ir nuolatinės kančios laikais, kai sakoma, jog sveikas gyvenimo būdas - tik pramanai ar laikina mada. Man tai - visas mano gyvenimas ir darbas, ir laisvalaikis kartu.
Kasdieninė veikla - gyvenimas, darbas ir laisvalaikis
Dirbu jogos, pilateso, kūno dizaino, bodiflekso, arabiškų šokių bei kalanetikos mokytoja. Turiu savo klubelį, kuriame vyksta ne tik treniruotės, bet ir skaitomos paskaitos įvairiomis sveikuoliškos gyvensenos temomis. Antrus metus buriame Sveikučių mokyklėlę. Tai užsiėmimai 6-12 metų vaikučiams, kuriuose mes ne tik laviname kūną, bet ir klausomės paskaitėlių, žiūrime įvairias laidas bei filmus apie sveiką gyvenseną.
Išleidusi vaikus į mokyklą, važiuoju į Palangą, į rytinę jogą. Po praktikos užsuku į mišką pažoliauti - dievinu šį užsiėmimą. Grįžusi gaminu natūralią kosmetiką (pradedant kremais ir gydomaisiais tepaliukais ir baigiant šampūnais). Šiuo metu noriu sukurti natūralius kvepalus, domiuosi, renku medžiagą. Vėliau gaminu pietus, pasitinku vaikučius.
Iki vakarinių užsiėmimų Kretingoje ir Palangoje dar spėju kartais sukurt kokį papuošalą. Šiuo metu labai domiuosi papuošalų gamyba iš vario bei žalvario. Turiu nuostabų būrį bendraminčių, su kuriais mano darbas virsta švente. Po treniruočių grįžtu žvali, linksma, pasidalijusi idėjomis bei, žinoma, jų pasisėmusi iš mane supančių ir nuolat tobulėjančių žmonių.
Mano laisvalaikis ir yra, ačiū Dievui, mano darbas. Tai gamta, sportas, šokis, papuošalų bei kosmetikos kūrimas, eilių rašymas, susitikimas su bendraminčiais. Aš net nebeatskirčiau, kur yra mano darbas, o kur - laisvalaikis. Ir tai - tiesiog nuostabu. Gyvenimas gražus, kai myli, esi mylimas, dirbi mėgiamą darbą, į kurį jau beveik 10 metų eini kiekvieną dieną kaip į šventę ir dar esi sveikas. Tai ko daugiau ir begali norėti... Tai ir yra laimė.
Kai kurie medikai jaučia nesveiką konkurenciją sveikuoliams
Visų pirma, turėtų būti daugiau sveikatintojų, o ne gydytojų. Turėtume ne gydyti ligą, o gyventi prevencinį gyvenimo būdą, kad gydytojų pagalbos nereiktų... Štai kodėl gydytojai kartais nepritaria sveikuoliams. Tačiau tikrai ne visi. Yra daug tokių, kurie patys nuolat tobulėja, keičia savo požiūrį į žmogų kaip į visumą, o ne atskiras detales.
Juk ir mašina, jei sugenda viena detalė ir jos neremontuoji, pamažu ima streikuoti visa. Tie medikai, kurie pyksta ant sveikuolių, tiesiog jaučia nesveiką konkurenciją. O mane supa nuostabūs medikai, ne vienas iš jų yra ir mano draugas, ir klientas, su jais mes pasiginčijame, pasidalijame patirtimi ir džiaugiamės kartu, kai galime pagelbėti žmogui.
Esame, matyt, jau taip sutverti - imame keistis, kai jau kas skaudžiai primina uodegą. Lietuvoje, kaip ir Norvegijoje (ten taip pat tenka skaityti paskaitas), pastebiu tą patį - nemažą sujudimą. Šiuo metu žmonės labai domisi sveika gyvensena, nes suvokia, jog vaistų rijimas tikrai nėra panacėja, jog farmacija tik lobsta iš mūsų ligų ir, neduokdie, sirgsime staiga mažiau... Tada staiga išdygs nauja kažkokia paslaptinga ir pavojinga liga... Džiaugiuosi, kai žmonės į treniruotes, paskaitas ateina ne tik gauti, bet ir suteikti žinių. O labiausiai paskatina keistis gyvi pavyzdžiai.
O tie žmonės, kurie nekreipia dėmesio į sveiką gyvenseną, gyvena bet kaip apskritai jau yra ligoniai. Nesuvokiu, kaip galima nesidomėti savo sveikata ir gerove. Nebent sąmoningai trokštama kuo greičiau pabaigti savo kelionę. Tik nihilistai, depresija sergantys žmonės ir lengvatikiai gali šitaip elgtis. Jų liks tik mažuma, nes gero gyvenimo vertė esant sveikam suvokiama vis labiau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
