Kailinių kelnių pamoka
Į laikinąją sostinę atvykau pasiruošęs erzinti kauniečius. Žinoma, stereotipiniais juokeliais. Kelis kartus pavyko. Paklausus, ar ką nors žino apie naujausią archeologinį radinį, vietiniai susidomėdavo ir kurį laiką sutrikę spoksodavo. Sutrikusį spoksojimą sukeldavo pasakymas, kad kasinėjimų metu rastos kailinės kelnės buvo su triguba siūle iš sausgyslių.
Kauniečius erzinau, kol nepataikiau pajuokauti su viena kultūros, etnologijos, tradicijų ir panašių dalykėlių žinove. Teko išklausyti paskaitą apie kailinių kelnių siuvimo ypatybes ir suprasti, kad juokelis buvo visiškai netoli istorinės tiesos ir kelnių siuvimo technikos. Po pokalbio ėmiau gerbti tris juosteles, juk jos - tūkstantmetės tradicijos atmaina.
Tikriausiai dėl neiškart įgytos pagarbos trims juostelėms tenka nejaukiai jaustis ir vakare išėjus pasivaikščioti į miestą. Kol kas suprasti, kokios nuotaikos būna priešais gatve atsliūkinanti gauja, nepavyksta.
Būsto paieškos
Buto Kaune teko ieškotis per patį piką, kai viską graibsto užplūdęs studentų cunamis. Skirtumai nuo sostinės išaiškėjo tik pradėjus paiešką. Pirmiausia - pasirinkimas kur kas mažesnis. Mažesnės ir kainos. Tačiau surasti nesupelijusį, mirtinai nenuzulintą butą be erzinančio agentūros mokesčio itin nelengva.
Galiausiai atradau variantą. Brangų kaip Kaunui - 400 litų mėnesiui. Tačiau tvarkingą, kiek atmestinai suremontuotą, su nuomotoju, kuris atradęs dirbantį klientą, krykštauja iš džiaugsmo.
Tas krykštavimas baugina, jaučiuosi kaip baudžiauninkas, įkliuvęs į buržujaus spąstus. Vienintelis džiaugsmas, kad namuose stovi stačiamalkis pečius. Iki šildymo sezono prisitempęs malkų galėsiu buržujų nustebinti net neįjungęs autonominio šildymo. Aišku, į darbą vaikščiosiu kaip garlaivio kūrikas, nes dėl to paties autonominio vandens šildymo karštos srovės buvimas duše – nenuspėjamas. Nors gal tai ir neturėtų labai jaudinti. Tautiškumo dvasia alsuojančiame Kaune mačiau keletą vaikštančių juodaodžių.
Beje, kad jau prabilau apie kitataučius ir malkas. Ieškodamas deginamos medienos Kauno rajone neradau nė vieno lenkiško užrašo. Teks priprasti.
Eismas - kaifo dozė
Eismas laikinojoje sostinėje vertas atskiros temos. Jau vien todėl, kad tai – pirmasis dalykas, su kuriuo susiduri atvažiavęs.
Tačiau įspūdžiai – neblogi. Po iš proto variusių transporto spūsčių sostinėje važiavimas Kaune prilygsta orgazmui. Net ir didžiausio piko metu paprastai užtenka ketvirčio valandos, kad išsivaduotum iš užkimštos gatvės.
Aišku, jei nekreipsime dėmesio į duobes. Ir tai, kad duobėtomis gatvėmis kai kurie vairuotojai laksto keistu greičiu.
„Šiaip patruliai stabdo, jei važiuoji greičiau nei 70 km/h, o leistinas greitis 50 km/h. Bet aš visur važiuoju šimtuku“, - „Need for speed Kaunas edition“ taisykles paaiškino vietinis.
Paaiškinimas priminė Ukrainą. Ten greitis miestuose ribojamas iki 60 km/h, o vietiniai pataria nenorintiems turėti reikalų su milicija nespausti daugiau 80 km/h. Pamenu, kad tuomet teko nusistebėti - lietuvio akimis, ukrainietiškais keliais daug kur tie 80/h neįmanomi, nes padariniai automobiliui nenuspėjami.
Tenka pripažinti, kad Kauno keliai geresni nei Ukrainoje. Tačiau mintyse pasidžiaugti, kad vairuojamas automobilis varomas visais ratais ir yra aukštesnis nei dauguma įprastų, irgi gera.
Tačiau Kauno vairuotojai ne tik drąsūs lakūnai. Yra ir išsigandusių moteriškių. Aną dieną viena paprašė padėti užvesti automobilį nusėdusiu akumuliatoriumi. Prašė itin išsigandusiu veidu. Taip ir nespėjau išsiaiškinti, kodėl automobilio stumtelėjimo reikia prašyti persigandus.
Ir dar: kol kas nesu tikras, ar kai kurie BMW posūkio signalą rodo specialiai, ar dėl to, kad vairuotojai sukdami vairą netyčia užkliudo svirtelę. Sustabdyti ir paklausti prisimindamas persigandusią moteriškę nedrįsau.
Vakarop reikės traukti pasižvalgyti po miestą. Gal rasiu dar porą tik renkamos Kauno dėlionės dalių. Tikiuosi malonių, nes vietinių nekenčiamų žaliašvarkių jau irgi nekenčiu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
