Ligoninėse, globos namuose klientų paros maitinimui skiriama daugmaž 7-10 Lt. Kas gydėsi, turbūt paliudys, kad be namiškių atnešamų gardumynų būtų liūdna.
Eidamas pro šalį užsukau į vargetas maitinančią „Smulkaus urmo“ valgyklą. Čia pietūs kainuoja 5,49 Lt – tiesa, varguoliai atsiskaito savivaldybės duotais talonais. Tiesa, dalis pavargėlių talonus bandė mainyti į pinigus – alkoholio, matyt, labiau norėjosi nei lėkštės sriubos su duona, maltinio su bulvių koše ir kopūstais bei kompoto. Pietūs, matyt, gardūs – kelios talonų pripirkusios močiutės kibirėliuose namo išsinešė po keletą porcijų.
Anądien skaičiau apie kalinių maitinimą. Nepaisant aimanų, jog nusikaltėlius šeria poniškai, dirbančio kalinio maitinimui skiriama pusšešto lito dienai. „Blatnesni“ kaliniai į „valdiško“ valgio pusę nė nežiūri – maistą perka kalėjimų parduotuvėse.
Nesupraskit klaidingai, pigiu ir sveiku valgiu nesiskundžiu. Toks maistas yra valgomas ir naudingas. Tik gomurio per daug nelepina. Turint fantazijos įmanoma pagardinti nykų valgį. Verdant miežinę košę įdėjau kubelį baravykų sultinio (kainuoja vos ketvirtį lito) – išėjo savotiškas varguolio rizotas.
Na, o tradicinė „šilkinė košė“ nenuviltų ir išrankaus valgytojo. Tiesa, riebius mirkalo spirgus pakeičiau smulkiai pjaustyta dešrele.
Jau rašiau, kad maitinantis sveikai būtina vengti cukraus, daug paprastų angliavandenių turinčio maisto, riboti sočiuosius ir transriebalus. Rekomenduojama užtikrinti maisto įvairovę, nevengti gerųjų riebalų turinčios mėsos, žuvies, varškės, ankštinių, riešutų, taip pat žalių daržovių ir vaisių.
Visgi už 4 litus sunku užtikrinti įvairų ir visavertį racioną. Ribojant saldumynus ir riebesnį maistą, organizmui ima stigti serotonino. Dėl to prastėja ūpas, ima liūdesys, piktumas ar net apninka psichikos sutrikimai.
Viena, jei ribotą maisto racioną renkiesi sąmoningai, žinodamas, kad panorėjęs gali sušlamšti pyragėlį ar kebabą. Antai budistų vienuolių mityba kukli – porąsyk per dieną valgo ryžių su trupučiu daržovių. Neseniai Vilniuje viešėjęs garbaus amžiaus jogas tikino, kad tokia mityba yra ilgo ir laimingo gyvenimo receptas.
Nesavanaudiškai kitus mylinčio ir neigiamas energijas suturėti mokančio dvasiškio organizme tikriausiai daug oksitocino. Jis laimės pojūtį teikia net stipriau nei serotoninas. Bet ką daryti nesavanoriškos „biednos“ mitybos atveju, jei neturi gerų įgūdžių reguliuoti nuotaikas?
Ne veltui sakoma, kad alkanas žmogus piktas. Sunku varvinti seilę ir nejausti pagiežos. Kai aplink tiek skanių pagundų, alkani balsuos už tuos politikus, kurie žadės smarkiau didinti algas, išmokas ir pensijas.
Vingio parke buvau žiūrėti fejerverkų. Turėjau termosą arbatos – nesmagu, kai negali išlenkti stiklą alaus (6 Lt) – o kur dar nosį kutenantys kepsnių kvapai...
Gal todėl nepasiturintieji neretai tampa nuotaiką šokdinančių produktų trijulės – kofeino, cukraus, alkoholio – įkaitais?
Na bet juk galima kažkaip suktis? Tikrai taip. Ekspertai pataria nevengti sudėtingų angliavandenių – tad košės, natūralūs (rudieji) ryžiai (kurie, beje, pigesni už įprastus), neluptos virtos bulvės ar juoda duona nėra taip blogai. Tamsią duoną bandoma reabilituoti kaip gana sveiką patiekalą – juk tai mūsų tradicinės virtuvės pamatas.
Pieno produktai, laimei, yra įperkami. Liesa varškė, pasukos, kefyras, net jogurtas be priedų nesunkiai įsikomponuoja ant stalo valgant už 4 Lt per dieną. Liesi pieno produktai yra puikus reikalingų baltymų šaltinis. Prie jų turėtume paminėti ir ankštinius. Lęšiai, pupelės, žirneliai ne tik nebrangūs (tiek džiovinti, tiek konservuoti).
Žuvis – atrodytų, kad vargetos ją turėtų matyti kaip savo ausis, tačiau nėra būtinai taip. Sykį pavyko su gera nuolaida nusipirkti salotoms skirtų lašišos gabalėlių. Taupiai naudojant, išeina gardūs sumuštiniai. Taigi, lašiša nėra vien tik išrinktųjų valgis. Nepamirškime ir silkės. Parduotuvėse sūdytos dvigubosios filė galima gauti už porą litų – tiek pakanka pavalgyti porą kartų. Riebios žuvys yra svarbus naudingų riebalų šaltinis – jos racione turi būti.
Žuvies konservai nėra tinkamiausias pasirinkimas. Nors kaina patraukli, atgraso saldūs smarkiai kalorijų pridedantys padažai arba aliejus. Vienok, natūralios sardinės konservas (2,24 Lt) gerai „suėjo“ gaminant makaronus. Juk čempionas – smulkintas tunas savo sultyse. Jei jo pavyktų rasti su nuolaida, puikiai tiks salotoms ar makaronams.
Kiek pasitaupęs įpirkčiau ir šaldytos žuvies, o turguje lengva rasti nebrangaus šviežio jūrų laimikio. Kilogramas plekšnių kainuoja apie 4 litus, tik ne visi moka ar turi laiko išsidarinėti. Nedrįsau pabandyti iš karpio galvos virti žuvienę – bet tikiu, kad toks valgis ne tik katinui patiktų.
Tiesa, nustebau perskaitęs pasiūlymą neįperkantiems geros žuvies vartoti žuvies taukus – gera mintis, pats nebūčiau sugalvojęs.
Mėsa, kas be jos negali apsieiti, nebuvo dažnas svečias mažo biudžeto valgiaraštyje. Dažniausiai teko pirkti kaulus ir virti sultinį – tekainavo litą. Subproduktams ruošti šįkart neturėjau laiko – bet su malonumu pamenu kadaise troškintus inkstus. Paukštienai dažnai būna nuolaidų – poros kulšelių visai pakanka gardžiai vištienos sriubai išvirti.
Tiesa, nepamirškime dešrelių. Tik pigiausias iš jų vargu ar galima mėsa vadinti. Išvirusios jos kvepia manų koše, o ir savo forma dešrelių neprimena.
Alkoholis – tabu. Vyno ragavau tik kartą – draugai iš užsienio vaišino. Abstinencija nekamuoja – nors įnikus kas vakarą ką nors gurkšnoti ilgainiui gyvenimas be svaigalų atrodo neįmanomas.
Saldumynai praktiškai dingo iš raciono. Tačiau gyvenimą užtektinai saldina obuoliai ar slyvos, avižų košėn įmesta saujelė razinų ar džiūvėsėlis su arbata. Ne taip jau blogai.
Žinoma, gelbėjo rudens daržovės. Kopūstai, moliūgai, cukinijos, morkos, svogūnai. Rauginti kopūstai – gardus ir nebrangus gardumynas. Patiekalus gardinau grybais – turiu atsargą šaldiklyje.
Rezultatai? Įkritę žandai, laisvesni drabužiai – per tris savaites netekiau 4 kg. Linksmumo galėtų būti daugiau – bet spartietiška mityba padėjo taupyti, o tai guodžia. Alkio nebejaučiu – po pirmos savaitės skrandis susitraukė ir prisitaikė prie naujo režimo. Skanūs tapo patiekalai, apie kuriuos galvodamas raukiau nosį. Dar niekad taip gardžiai nebuvau graužęs šviežio kopūsto lapo.
Taigi – sunkmetis gali padėti ne tik subalansuoti susitraukusį biudžetą, bet ir pataisyti sveikatą. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad ši išvada paviršutiniška – neigiamos skurdžios mitybos pasekmės ne visad matomos plika akim.
Gera proga politikams priminti lietuvišką patarlę – skurdas ne draugas. Neišgalintys sveikai ir skaniai pavalgyti žmonės kelia problemas – didina biudžeto išlaidas sveikatos priežiūrai ir graso socialiniais neramumais. Palengvinti tokių žmonių dalią nesunku – tereikia finansuoti perteklinio maisto paskirstymą nepasiturintiems. „Maisto bankas“ už vieną litą pateikia 23 Lt vertės maisto, kuris kitaip būtų išmestas – tai 13 porcijų nepasiturintiems.
Žinoma, jei visi mažiau vartosime, kukliau valgysime, nesidžiaugs nei prekybos tinklai, nei turgaus prekeiviai. Lietuviška kiauliena prekiaujančios moters veidas buvo nelinksmas, kai pirkau tik keletą kaulelių. Jei didieji prekybos rykliai išsisuks atradę naujas rinkas, mažiesiems gali tekti iš žaidimo pasitraukti. Todėl verždamiesi diržus turime nepamiršti atpalaiduoti reguliavimo ir mokesčių retežius – leiskime verslui laisviau kvėpuoti ir plėtotis. Nes iš „ubago“ daug neatimsi – nei lazdos, nei „terbos“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
