Vieni tų atvejų buvo paremti sunkiai nuginčijamais įkalčiais, tokiais kaip slapta daryti vaizdo įrašai, kiti – prekybą balsais mačiusiųjų ar joje dalyvavusiųjų liudijimais, apie trečius jų buvo užsiminta, galima sakyti, „tarp kitko“ ir jau „po visko“.
Kad ir Vilniaus–Trakų rinkimų apygardoje, o jei labai konkrečiai – jos Lauko rinkimų apylinkėje. Balsavimo kabinoje rinkimų komisija rado „špargalkių“, suskaičiavus balsus, įsitikino, kas jas ir kokiu tikslu rengė, tačiau nieko už rankos nepagavo, o ir bėdos ant savo varganų galvų nenorėjo prisišaukti, todėl nusprendė tylėti. Pažeidimas į dienos šviesą iškilo tik tada, kai apie jį viešai prabilo atskiri Vyriausiosios rinkimų komisijos nariai.
Šioje situacijoje stebino ne tik Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas, kuris, užuot rosęs griežtą ir principingą poziciją galimų pažeidimų ir pažeidėjų atžvilgiu, išreiškė apgailestavimą iš šio posto nepasitraukęs anksčiau.
Stebino ir rinkimus laimėjusios politinės partijos, dažniausiai minimos šiuose pažeidimuose, vadovo postringavimai, kad, girdi, visi tą darė, ne jie vieni, bėda tik ta, kad „kitų“ nepagavo, o gal ir iš viso negaudė, jie juk tuos „kitų“ juodus darbus matė, tik viešumon nekėlė. Labai greitai gali nutikti taip, kad šis žmogus, savo bagaže jau turintis vieną su rikimais susijusią bylą, ir šiuo metu slepiantis tų „kitų“ galimai atliktas nusikalstamas veiklas, nes varnas varnui akies juk nekerta, bus naujuoju Lietuvos vyriausybės vadovu.
Kiekvienas toks atvejis kėlė visuotinį pasipiktinimą. Piktinosi ne tik rinkimus pralaimėjusios politinės partijos, bet ir eiliniai Lietuvos žmonės, aktyvus šalies jaunimas. Piktinosi, protestavo ir laukė vakar dienos, kuomet Vyriausioji rinkimų komisija turėjo paskelbti savo verdiktą rinkimų rezultatams: pripažinti negalima panaikinti. Tarp tų, kurie laukė, kurioje gi vietoje bus padėtas kablelis, buvau ir aš.
Deja, bet priimtas verdiktas mane smarkiai nuvylė. Rinkimų rezultatai panaikinti vienintelėje Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje, kitose jų jie pripažinti teisingais. Net ir Vilniaus–Trakų rinkimų apygardoje, kuri dar visai neseniai buvo statoma į tą pačią gretą su Zarasų–Visagino apygarda.
Kas tai? Vyriausiosios rinkimų komisijos baimė prisiimti atsakomybę už tai, kaip dirbo ji pati ir jos sudarytos apygardų ir apylinkių rinkimų komisijos? Ar dar vienas kartas, kai nuolaidžiaujama Seimo rinkimų įstatymą pažeidusiai partijai ir jos vadovui? Jei taip, tai dėl ko? Ir – kas toliau?
Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas prieš kelias dienas spaudoje aiškino, kad rinkimų rezultatai gali būti panaikinti tik tada, kai nustatyti pažeidimai jiems turi reikšmingos įtakos. Bet ar 2 tūkstančių kalinių balsai, gauti už tai, kad jų rinkimų dieną bent jau nemuš, - mažmožis, neturintis įtakos rinkimų baigčiai? Kaip ir tie 160 Lauko rinkimų apylinkės rinkėjų, atidavusių savo balsus už rinkimus daugiamandatėje apygardoje laimėjusios partijos vidutiniokų penketuką.
Spaudoje teko skaityti dar vieną Z. Vaigausko „šedevrą“, kad rinkimų rezultatai, girdi, atitinka visuomenės nuomonės apklausų rezultatus, todėl fiksuoti pažeidimai reikšmingos įtakos rezultatams neturėjo, viskas su jais yra gerai. Bet nuo kada toks subjektyvus veiksnys, kaip nuomonės apklausos, pripažįstamas tinkamu kriterijumi nustatant rinkimų rezultatus? Štai, pavyzdžiui, neseniai įvykusiuose Gruzijos parlamento rinkimuose laimėjo opozicija, nors iki pat rinkimų dienos visuomenės nuomonės apklausos – kad ir kas jas bedarytų – vieningai skelbė, kad valdžioje ir toliau išliks iki tol valdžiusieji.
Sporte tokių varžybų rezultatas būtų kaipmat panaikintas, o teisėją papirkusi komanda diskvalifikuota, nepriklausomai nuo to, turėjo ar neturėjo ji objektyvių galimybių laimėti. Ar „fair play“ principas politikoje negalioja? Politiniuose debatuose – gal ir ne, bet pačiuose rinkimuose? Koks tad yra Vyriausiosios rinkimų komisijos vaidmuo, jei ne šio principo laikymosi priežiūra?
Kiekvienas sąžiningai paduotas balsas – vienodai svarbus, kad būti gerbiamas. Kiekvienas pažeidimas – vienodai reikšmingas, kad kurtų teisines pasekmes. Vakar dienos Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas pripažinti rinkimų rezultatus visoje Lietuvoje, išskyrus vieną rinkimų apygardą, nesulaukus visų aptiktų pažeidimų tyrimo rezultatų – žingsnis į tai, kad būsimasis Seimas kritiškai mąstančios visuomenės dalies visai pagrįstai galės būti laikomas ne visai legitimus.
Pripažinti ne(buvo) galima, (reikėjo) panaikinti!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
