Kirsčiau lažybų, atsirastų ir tokių, kurie pasakytų, kad berželis yra požiūrio reikalas. Arba tokių, kurie nesupratę, ko yra klausiami, pradėtų virkauti, jog amoralu kalbėti apie kažkokį nereikšmingą berželį, kai Lietuvą per keturis metus taip nudusino valdžia ir blogiečiai, kaip ir tie, kurie pamokančiai, bet ne į temą porintų, jog patys yra sodinę berželį prie kelio, nes beržam labai skanu kelio dulkės ir CO2.
Ir galėčiau nusikirst ranką iš įsitikinimo, kad pasaulyje atsirastų bent vienas žmogus, kuris atsakytų, jog berželis, stovintis prie kelio, reiškia ne ką kitą, o berželį, stovintį prie kelio. Ir jis būtų absoliučiai teisus.
A=A, šuo reiškia šunį, muzika yra muzika, berželis, stovintis prie kelio, reiškia berželį, stovintį prie kelio. Tai yra tautologiniai teiginiai, esminiai ekvivalentumo atvaizdžiai – tikslūs, nepaneigiami ir tobulai reiškiantys, būtent tai ką jie reiškia.
Ir jei ką tik pagalvojote, kad tautologija nepaaiškina, kas daiktas ar reiškinys yra, greičiausiai būsite teisūs. Visgi tik tokie dirbtiniai teiginiai yra tobuli, nes reiškia šimtaprocentinį atitikmenį. Negana to, visi kiti netautologiniai teiginiai, nors gali būti labai taiklūs ar kažkuriuo laiko tarpsniu labai arti „tiesos“, šimtaprocentinio tikslumo pasiekti negali ir yra tik mūsų mąstymo sukurtos interpretacijos ar šešėliai to, kad daiktai ir dalykai iš tikrųjų yra.
Išskyrus tautologinius teiginius, kiekvienas mano sakinys čia yra nestabili ir netiksli interpretacija, šį tekstą skaitančiam žmogui aš galiu klysti jau dabar (nes žinote daugiau už mane ir jau sugalvojote kontrargumentų) arba suklysti po 6,66 metų, kai sužinosite ką nors naujo – dar tikslesnio.
Ir žmonės mielai mane taisys - vieni svariau už kitus, interpretuos ir tikslins kitų žmonių mintis, nes mąsto ir viliuosi, jog savo supratimo sistemas yra linkę tobulinti, o ne sudievinti ir užrakinti devyniais aukso užraktais.
Ir nors aš drįstu spėti, jog vienintelės ir elegantiškos visą apimančios Tiesos surasti neįmanoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad nereikia visomis išgalėmis jos siekti. Kai bet koks teiginys Visatos kontekste gali būti tikslus kaip Šriodingerio katės būsena ar konkretus kaip Mandelbroto aibės žingsnelis, žmonėms visgi reikia susitarti, surasti optimaliausią sprendimą ir veikti efektyviai.
Tautologija ir gali parodyti, kokios neracionalios gali būti žmones vienaip ar kitaip elgtis stimuliuojančios interpretacijos, - tuomet, kai kurią nors interpretaciją suabsoliutiname į Tikrają Tiesą (visų radikalų atvejai) arba tada, kai elgiamės paprasčiausiai neefektyviai (čia efektyvumą tapatinu su racionalumu).
Štai vienas tokio neracionalumo pavyzdys galėtų būti mitingai (mitingai plačiąja prasme – protestai, piketai, demonstracijos). Be abejonės per daugelį metų mitingų reikšmė gerokai pakito. Antikinės Graikijos ir Romos Respublikos tiesioginė Demokratija veikė per piliečių susirinkimus, o Didžioji Prancūzijos revoliucija, Sąjūdžio mitingai, Sausio 13-oji ir galybė kitų istorinių pavyzdžių mums įrodo, kad mitingai turėjo galią ir galėjo daryti įtaką ar keisti Valstybės valdymo eigą. Juk negalėdami kitaip perduoti informacijos, žmonės būtinai turėjo susirinkti ir kalbėtis (Antikos atvejis) arba pasiekę kritinę masę, su šakėmis rankose jėga keisti sistemos veikimo mechanizmus (Bastilijos užėmimas).
Ir šiandien dešimtys tūkstančių išeina į gatves protestuoti prieš taupymo politiką Graikijoje ir Ispanijoje (vėliau tai peraugs į riaušes, kurių padarytą žalą turės padengti jie patys), ultradešinieji islamistai draskosi dėl antiislamiško filmo Egipte ir Libijoje, Lietuvoje tingintys daugiau mokytis moksleiviai neseniai protestavo prieš naująją stojimo į aukštąsias mokyklas tvarką, violetinės būtybės kepė šašlykus prie miestų savivaldybių, o katalikų radikalai kiaušiniais apšaudė į teatrą einančius žmones. Ir galbūt net šią akimirką kažkas ištikimai protestuoja prie savivaldybių su kokiu nors prašymu ir viltimi, kad jį išgirs, o prašymą išpildys.
Mitinguojantys gerai praleidžia laiką: jie socializuojasi ir solidarizuojasi, kartais susikabina rankomis ir jaučia vienybę, jaučia esantys ne vieni, jaučia turintys galią ir todėl saugesni.
Tačiau kiekvienas veiksmas yra naudingas tiek, kiek jis yra efektyvus rezultatui pasiekti. Šiandieniniai mitinguotojai nelabai veikia Sistemos veikimo procesus, nes viena, ko jie negali reikalaudami („padidinkit algą“, „vagei - lauk!“), grasindami („tuoj emigruosiu!“) ar priekaištingai prasivardžiuodami („Bubilius – Kibys!“) - tai iš tikrųjų spręsti problemą.
Kai mitinguojama dėl konkretaus tikslo, tai mitingo nauda yra panaši kaip ligoto vaikučio ar išbadėjusio afrikiečio nuotraukos su prierašu "padėkime jiems!" pasidalijimas socialiuose tinkluose, t.y. skirtas patiems žmonėms pasijusti geriau, tačiau labai toli nuo realios pagalbos.
Jei jūs žinote sistemos opą, tai nereiškia, kad žmonėms, administruojantiems valstybę, ji yra nežinoma, todėl reikia imti transparantą į rankas, nueiti prie Seimo ir pašūkauti tam, kad jie, veltėdžiai, sužinotų. Skurdas, nedarbas ir neteisybė nėra užvakar atsiradusios problemos; siekiant jas išspręsti žmonės nuolat dirba jau daugybę metų. Negalima spragtelėjus pirštais akimirksniu išgyvendinti nedarbą ar sumojus burtų agurku, akimirksniu atlyginimą pakelti iki 1509 Lt.
Valstybė yra per sudėtingas, kompleksinis ir gyvas organizmas. Kiekvienas sprendimas daugiau ar mažiau paveiks kiekvieną sistemos dalyvį, todėl tam, kad sprendimas būtų visiems vienodai teisingas ir nepražūtingas tolimesnėje perspektyvoje, jį sugalvoti yra neįtikėtinai ir žiauriai sunku.
Ir visgi, skirtingai nuo anuometinių mitingų, žmonės šiandien gali padėti valdyti valstybę. Dabar jie turi nuostabiausią derinį – Konstituciją, demokratinę valstybę ir informacines technologijas, neleisiančias žmonėms grįžti į tuos laikus, kuomet negalėdami operatyviai perduoti informacijos, kalbėtis ir ištiktųjų spręsti problemas, jie turėjo šaukti ir rinktis gatvėse.
Interneto dėka žmonės gali niekuomet nesustoti siekti žinių ir tuo būti naudingi. Argumento - kontrargumento pagalba jie gali stimuliuoti vieni kitų tikslumą, keistis informacija, jie gali studijuoti Europos Sąjungos teisę, ekonomines teorijas, bet ką, kas kažkada atrodė labai toli ir nepasiekiama.
Diskutuodami žmonės iš tiesų gali sugalvoti sistemai naudingą idėją ir įmetę į internetinį forumą, operatyviai patikrinti jos teisingumą per kitų žmonių mintis, patobulinti ją ir išviešinti.
Tokioje mažutėje valstybėje jie gali lengvai pasiekti daugelį Seimo ar Vyriausybės narių (iš tiesų, didelę dalį praeinančios Vyriausybės ministrų buvo nepadoriai lengvai pasiekiami) ir pasikalbėti. Jie gali pateikti teisinę galią inicijuojančią informaciją ir svarų argumentą, kuris, skirtingai nuo šūkavimo gatvėse, iš tiesų turi galią keisti.
Ir štai dabar norėčiau sugrįžti prie tautologijos, apie kurią taip įkyriai rašiau teksto pradžioje. Mano apibendrinamasis tautologinis sakinys skambėtų šitaip: teisūs yra ne tie, kurie pasiaukojančiai šąla prie savivaldybių, nuoširdžiai (arba ne) verkia, iš nevilties grąžo rankas ir mano dėl meilės Lietuvai galintys išsiplėšti sau širdį. Teisūs ne tie, kurių yra daugiau. Teisūs yra tie, kurie yra teisūs.
Tad nešaukime teisybės, tačiau visuomet siekime elgtis teisingai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
