Lietuvos šildymo sistema verčia abejoti, ar gyvename demokratijoje

Nors Lietuva skelbiasi esanti demokratinė valstybė, demokratijos čia nei su žiburiu nerasi. Nesišvaistysiu tuščiažodžiavimais, kad čia blogai, viskas negerai. Išvardinsiu faktus, kurie įrodo, kad demokratijos Lietuvoje - nė kvapo. Pradėkime nuo didžiajai daliai žmonių aktualios temos - šildymo.

Kaip žmogui demokratinėje valstybėje gali būti nesudarytos arba nežmogiškai apsunkintos sąlygos atsijungti nuo centralizuoto šildymo?<br>M. Patašiaus nuotr.
Kaip žmogui demokratinėje valstybėje gali būti nesudarytos arba nežmogiškai apsunkintos sąlygos atsijungti nuo centralizuoto šildymo?<br>M. Patašiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Žydrūnas Grigonis

Nov 4, 2012, 9:12 AM, atnaujinta Mar 15, 2018, 5:11 PM

Kaip žmogui demokratinėje valstybėje gali būti nesudarytos arba nežmogiškai apsunkintos sąlygos atsijungti nuo centralizuoto šildymo?

Demokratija sako: žmogus yra laisvas ir gali daryti tai, kas jam patinka, su sąlyga, kad nekenks kitam. Tai kodėl tada žmogus, kitiems nekenkdamas, negali atsijungti nuo centralizuoto šildymo? „Ekspertai“ sako, kad jis pakenks, nes nešildys būsto ir taip padidins kaimynų sąskaitas už šildymą, nes kaimynai šildys atsijungusiojo sienas nemokamai.

Didesnio absurdo neteko klausyti. Tik Lietuvoje gali rasti tokių įžūlių mulkių, kurie visada atras priežastis, kaip sutrukdyti žmogui mokesčių naštos pasilengvinimą. Kur regėta, kad žmogus prieš atsijungdamas nuo monopolinio šildymo privalo sudaryti sutartį su kažkokia įmone, kuri teiks šildymą. Juk nusipirksiu elektrinius radiatorius ir šildysiuosi, kiek man reikės, o ne kiek kaimynui reikės.

Nuvažiuokite į Norvegiją ir pasidomėkite, kaip ten žmonės apsišildo butus. Visuose butuose yra židiniai ir elektriniai šildytuvai. Norvegas už 90 kvadratinių metrų buto šildymą per mėnesį žiemos metu sumoka apie 1000-2000 Norvegijos kronų (450-900 litų). Ir niekam nekyla klausimo, kad jis teršia gamtą kartais židinį pasikūrendamas, niekam nekyla diskusijų, kad jis „šildo ir kaimyno butą“, kuris savaitei ar kelioms išvažiuoja kažkur pailsėti. Ten žmonės yra išprusę ir jie žino, kas yra demokratija, todėl niekas jiems negali kažko reguliuoti.

Nors norvegai mano, kad pas juos yra per daug biurokratų, bet kai sužino, kokius kelius mums Lietuvoje reikia praeiti, kad pasiektume teisybę, visi iki vieno susiima už galvos. Norvegijoje žmogus, kuris mano ir įrodo (o tai nesunku Norvegijoje), kad yra apgautas ar su juo yra neteisingai pasielgta, visada laimi net prieš didžiausius gigantus, nes ten nėra korupcijos, ten viešpatauja teisingumas.

Kartą, kai papasakojau vienam Norvegijos teisininkui apie šildymo kainą ir kryžiaus kelius norint atsijungti nuo šios sistemos Lietuvoje, pamačiau nuostabą jo veide. Jis mane išklausinėjęs tarė: jei Lietuva yra demokratinė valstybė, tai žmogus turi rinktis, kaip jam šildytis ir jei jis nenori centralizuoto šildymo, ši sistema privalo nedelsiant būti atjungta iš šildymą teikiančios bendrovės sąskaitos. Kitu atveju, žmogus galėtų prisiteisti didžiulius pinigus iš šilumininkų už tai, kad jo teritoriją (butą) kerta bei bjauroja estetinį vaizdą vamzdžiai, kurių klientas nepageidauja.

Pasak šio teisininko, Norvegijoje žmogus neblogai uždirbtų iš tokių savavališkų šilumininkų veiksmų, kuriais jie akivaizdžiai vilkina atjungimo procesą, nes nuo pirmos dienos, kada pilietis oficialiai kreipėsi, kad būtų išmontuota šildymo sistema iš jo teritorijos, jam būtų mokami solidūs delspinigiai. Juk jei užleidžiame / išnuomojame savo butą ar namą, tai už jį gauname pinigus?

Tad ir šiuo atveju, jūsų teritorijoje karaliauja jums nereikalingi ir nepageidaujami vamzdžiai bei kita šildymo sistema, už kurios buvimą jūsų teritorijoje nuo prašymo atjungti datos privaloma mokėti delspinigius. Žinoma, jis pabrėžė, kad turi būti nustatytas terminas, per kurį privalo būti pašalinta jums nereikalinga įranga iš jūsų teritorijos. Teisininko manymu, atjungimo laukimas negali užtrukti ilgiau nei vieną mėnesį. Pasikartosiu: atjungimo darbai privalo būti atlikti už šilumos tiekėjų sąskaitos.

Dar nustebino mano pažįstamą teisininką, kad Lietuvoje žmonės to nežino. Jis neslėpdamas emocijų paklausė: kodėl žmonės neina streikuoti? Mano atsakymas, kad Lietuvoje streikuoti nėra taip paprasta, nes reikia gauti leidimus ir visokius kitokius biurokratinius palaiminimus, jį išmušė iš vėžių. Jis tik paklausė: ar tu esi tikras, kad Lietuva demokratinė šalis? Dar jis manęs su pašaipa paklausė: o Lietuvoje prieš eidami pas savo bosą prašyti pakelti algą irgi turite gauti leidimą iš jo?

Norvegijoje, kurioje viešpatauja tikra demokratija, žmogus ar minia gali drąsiai eiti į gatves ir reikšti savo nuomonę be jokių leidimų ar biurokratinių trukdžių. Tad kiekvienam belieka spręsti pačiam, ar mes gyvename laisvai, ar turime pasirinkimo laisvę, ar turime žodžio laisvę. Ir kiek mes leisime tyčiotis iš mūsų visiems „ekspertams“ ir jų pakalikams, kurie žūtbūt stengiasi užveržti stipriau tą kilpą, kuri jau taip smaugia mūsų kaklą.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.