O kas aš? Lieknas, ištvermingas, kelis kartus metuose išgeriantis ir ketvirti metai nerūkantis, linksmai į gyvenimą žiūrintis trijų anūkų senelis.
Šešis kartus per savaitę bėgu 5 km krosą, važinėju dviračiu, vasaromis su žmona uogaujame, grybaujame, žiemomis naudojamės Druskininkų vandens pramogų parko paslaugomis ir jo nuolaidomis senjorams. Labai dažnai viešime JAV, savo vienturtės dukros šeimoje.
Tuoj bus trylika metų, kai sergu cukriniu diabetu ir beveik 11 metų, kai mano ligos rodikliai - kaip sveiko žmogaus. Koks buvau? Buvau storas ir pilvotas, labai stipriai geriantis, rūkantis ir dusulio kamuojamas niūrus tipas.
Kokia ateitis manęs laukė? Kaip ir visų Lietuvos vyrų, kurių gyvenimo trukmė – trumpiausia Europos Sąjungoje. Tik liga, diabetas, kurį tiesiog paverčiau savo sąjungininku, privertė mane pakeisti gyvenimo būdą ir tapti kitu žmogumi.
Žinia, kad sergu cukriniu diabetu, man buvo kaip perkūnas iš giedro dangau. Tai buvo kažkoks košmaras, kurio net prisiminti nesinori. Kadangi įtvirtinau savyje pozityvų požiūrį į gyvenimą, tai tie prisiminimai itin nemalonūs. Tuomet prieš ligą jaučiausi bejėgis, vaistų gėriau maksimalias dozes, o savijauta bei psichika tikrai nežadėjo nieko gero. Praradau bet kokią ateities viziją. Tad apie tai užteks.
Per savo gyvenimą teko būti katilinės kūriku, plieno lydytoju, betonuotoju, štampuotoju, juvelyru-gintaro papuošalų gamintoju ir realizatoriumi (nelegalus verslas), taksistu. Kodėl apie tai kalbu? Ogi visi šie pokyčiai gyvenime man labai padėjo išbristi iš diabeto gniaužtų. Gyvenimo vingiai, nori to ar ne, tiesiog priversdavo greitai prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Taip ir su liga.
Didžiulį impulsą man suteikė diabeto klubas, kur labai daug sužinojau iš savo kolegų ir studijuodamas gautą literatūrą. Antraisiais ligos metais jau pasirodė pirmosios kregždės valdant ligą. Pradėjau vesti ir iki šiol vedu ligos dienoraštį. Po dvejų metų pradėjau valdyti ligą ir tiksliai galiu pasakyti, kad pasijutau, kaip iš naujo gimęs. Iš dangaus niekas nekrenta. Tik didelis noras būti sveikam, žinios, užsispyrimas ir darbas daro žmogų turtingą. Kodėl turtingą? Ogi todėl, kad sveikata ir yra didžiausias turtas.
Gana jaunas psichogenetikos mokslas sako, kad kiekvienas gali tapti sveiku, turtingu ir laimingu. Su dviem sąlygom – mylėk save ir mylėk artimą savo, kaip save. Panašiai kalba ir Napoleonas Hilas, dar anksčiau, 1937 metais išleidęs knygą „Mąstyk ir būk turtingas“, kuri susilaukė milžiniškos sėkmės, o joje išdėstytos mintys aktualios ir šiandieną.
Autorius, išanalizavęs 25 tūkst. nevykėlių gyvenimą, nustatė, kad beveik visi jie neturėjo didelio tikslo. Nėra tikslo – nebus ir sėkmės. Diabetikams Dievas šį tikslą tiesiog padovanojo. Tikslas – būti sveikam. Aš tai akcentuoju dėl to, kad net 80 proc. diabetikų nesugeba kontroliuoti savo ligos ir pasmerkia save baisioms komplikacijoms. Jau keliems mano pažįstamiems diabetikams buvo amputuotos galūnės, du mirė kančiose. Mano tvirtu įsitikinimu, jie to galėjo išvengti.
Antra sėkmės prielaida – užsispyrimas. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad be jo sėkmės nesulauksi. Užsispyrimo galima išmokti palaipsniui treniruojant valią. Antai krosus bėgioju jau devinti metai. Įsidėmėkite – devyni tuoj sueis, o sveikai su diabetu gyvenu dešimt.
Jau mano ligos rezultatai buvo kuo puikiausi, svoris normalus, o pradėjau bėgioti. Kam? Pirmą kartą pabandęs nubėgau ne daugiau šimto metrų ir pakirto kojas, širdis daužėsi kaip kūju, tad vos tuo ir nebaigiau savo eksperimento. Laimei, prisiminiau olimpinio sunkumų kilnojimo čempiono J. Vlasovo pastangas metus aktyvų sportą, kai jis vos nubėgdavo kelias dešimtis metrų ir kaip vėl palaipsniui didindamas krūvį tapo aktyviu fizkultūrininku. Taip pasielgiau ir aš, turėdamas tikslą nuolat nubėgti 1 km. Nepraėjo nė metai ir 5 kilometrai buvo mano. Taip ir užsikrėčiau bėgimu.
Niekam nerekomenduoju, nes tai tikrai sunkus užsiėmimas ir kiekvieną kartą reikia nugalėti savyje tūnantį tinginį. Taip aš vis pasitikrinu, ar dar turiu parako.
Priėjome prie kitos problemos, kamavusios mane - alkoholizmo. Nematau tikslo plėstis ta tema, nes visi žino, kas tai. Aš buvau, o gal ir esu tipiškas alkoholikas, su viena išlyga. Alkoholikas negali net paragauti jo. Aš kelis kartus į metus išgeriu per kokias nors šventes, kai kada ir stipriai. Užtai kitą dieną nei gramelio atsipagiriojimui ir dar po paros jau bėgu krosą.
Anksčiau prasidėdavo daugiadienės. Visi girdėjo, kas tai. Prieš kelis metus dar labai mėgau alų, kasdien paragaudavau. Dabar per metus jo išgeriu tiek, kiek anksčiau per savaitę.
Gali kilti klausimas, kaip „prisiritau“ iki tokio gyvenimo? Kaip žinia, aktyviai sportuojant, smegenys išskiria džiaugsmo hormoną – serotoniną. Tai va, šis hormonas man visą laiką kelia nuotaiką, ir organizmui nėra jokio poreikio svaigintis. Sulaukęs tokio brandaus amžiaus, pradėjau stebėtis, kam tas alkoholis reikalingas, kai gyvenimas toks gražus ir be jo. Anksčiau net nepastebėdavau to gamtos grožio, kokį matau dabar, tų ryškių gyvenimo spalvų, kokios jame egzistuoja.
Na, o rūkymas? Kartą poliklinikoje pradėjau studijuoti plakatą apie rūkymo metimą. Ten buvo tvirtinama, kad be medikų pagalbos mesti rūkyti praktiškai neįmanoma, nes tai priklausomybė. Priklausomybė nuo nikotino, kuris priverčia smegenis išskirti džiaugsmo hormoną – dopaminą. Aš susimąsčiau: „Ar kažko nesuprantu, ar man tikrai reikia dviejų džiaugsmo hormonų?“ Nutariau atlikti eksperimentą - metu dabar pat ir pažiūrėsiu, kiek laiko iškęsiu nerūkęs. Štai ir eina ketvirti metai, ir jokių problemų. Praėjus kiek laiko kvėpuoti tapo žymiai lengviau, širdis smagiau plaka. Už sutaupytus pinigus perku knygų ir gerokai paįvairinu savo gyvenimą.
Kokią galima daryti išvadą? Aš įsitikinęs, kad diabetas jau seniai tapo mano sąjungininku. Tai jis neleidžia man valgyti, kada noriu ir kiek noriu. Dabar aš valgau tiek, kiek reikia, o jei daugiau, tai daugiau kalorijų ir išdeginu. Niekada nesijaučiu alkanas ir visada žinau, kiek kalorijų sunaudoju ir kiek reikia sudeginti sportuojant arba dirbant.
Tai jis, diabetas, mane skatina nesinervinti, nes bet koks stresas didina gliukozės kiekį kraujyje. Tai jis, mano sąjungininkas privertė mane tapti tokiu, koks esu dabar.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
