Žinote, kas yra fantastiškiausias dalykas Venecijoje? Gal jau esu pasakojęs. Po tą miestą šiandien galima vaikščioti, pasiėmus šimto metų senumo vadovą su žemėlapiais, ir viskas bus taip pat: gatvių pavadinimai, aikštės, bažnyčios. Radus tylią gatvelę, kur nėra turistų ir jokių XXI arba XX amžių požymių, galima atsiremti į sieną ir pamatyti amžinybę: viskas bus taip pat, kaip buvo prieš šimtą ar du šimtus metų.
Taip yra su Stasio Ylos knyga. Pirmą kartą pasirodžiusi seniai, 1937 metais, ši knygelė (todėl, kad ji nedidelė – o ne todėl, kad nerimta) kalbėjo apie tuomet dar tik teoriškai gręsiantį pavojų Lietuvai. Tarpukario krizės tampoma civilizuota Europa neturėjo aiškaus požiūrio į tai, kas darėsi Rusijoje.
Palyginti su tuo, ką pamatė skaitytojas tolimais 1937 metais, knyga turi didelį ir vertingą priedą: Nerijaus Šepečio įvadą, kuris vykusiai nupiešia kontekstą, kuriame atsirado knyga (autoriui, be abejo, tas kontekstas yra savaime suprantamas), ir paneigia automatinę daugelio prielaidą, girdi, ką gi dar galėjo klerikalai rašyti apie komunizmą smetoninėje Lietuvoje. Viskas ne taip paprasta, ir Nerijus Šepetys tai įtikinamai išdėsto.
Kaip ir dabar, Europoje buvo daug žmonių, kurie buvo pasimetę ir tikėjo tuo, kuo norėjo tikėti. Kaip ir dabar, daug kam patiko paprasti paaiškinimai, kad štai kapitalizmas ir išnaudojimas jau atgyveno, kad štai gerai būtų atimti ir padalinti lygiau. Lietuva buvo ne išimtis: čia irgi buvo dėkinga dalis visuomenės, kuri buvo pasirengusi išsižioti ir klausyti.
Kaip dabar Lietuvos syvus čiulpia skandinavų bankai ir prekybos centrai, smaugiantys paprastą žmogų, taip ir tada mūsų žemėje vešėjo tarybiniuose vadovėliuose aprašytos degtukų monopolijos ir baisieji monstrai, kurių pavadinimų apokaliptinis skambesys mus pasiekė per revoliucionierių-rašytojų kūrinius.
Stasys Yla pateikia anuo metu naudoto proto dulkinimo pavyzdį (26 psl).
“Valstiečių jaunimas, gyvenantis su tėvais žemės sklypely, vargsta, kartu ir smaugia juos įvairaus plauko kapitalistai bei monopolijos “Lietūkis”, “Pienocentras”, mokėdami žemas kainas už valstiečių prekes. Kai už rugių centnerį moka tik 3-4 litus, sviesto klg. 1,50 lt. ir pan., reikalingiausi produktai, kaip druska, trąšos, cukrus labai brangūs, nors paskutinį beveik nevartoja, nes jis, valstiečių žodžiais tariant “tik ponams skirtas”.”
Kaip iš akies traukta. Nieko nėra lengviau, kaip pagauti ritmą ir į šią elegiją atsakyti naratyvu, kurį tiražuoja tų pačių žmonių proanūkiai – apie tai, kaip visi baigia išvažiuoti iš Lietuvos, kaip naujose parduotuvėse niekas nieko nebeperka, tik saujelė turčių, o visi kiti tik velka jungą, už skatikus pirkdami dėvėtus drabužius, kuriuos iš turtingų šalių suveža greiti vertelgos.
„Valstiečiai dėl tokių gyvenimo sąlygų visai bankrutuoja. Jų ūkiai parduodami iš varžytinių.“ Geras, ar ne? Iš kur tatai paimta? Ar kelių dešimtmečių senumo, ar dabar sugalvota ir patiekta jautriems ir patikliems šių dienų klausytojams? Kas žino.
Knygoje aptariamų klausimų atskirumas nuo laikmečio atrodo stačiai magiškai, pribloškiamai: kai kurios knygos praranda aktualumą per pora metų, kitos – per dešimtmetį, tačiau paskaitykite tai, kas rašoma apie tuos, kas paskui ir Amerikoje, ir Vakarų Europoje buvo pavadinti anglišku žodžiu peacenik (žodžio „peace“, taika, ir neva rusiškos galūnės lydinys, pabrėžiantys tos publikos ideologinę kilmę) (70 psl.)
„Vadinas, antikarinė propaganda galų gale padeda geriau pasiruošti pasaulinės revoliucijos realizavimui ir patikrina Sovietų Rusijai didesnį saugumą.
Šitos tariamo pacifizmo idėjos propagavimui komunizmas steigia įvairius tautinius ir tarptautinius „kovos prieš karą ir fašizmą“ komitetus, „kovos už taiką ir laisvę“, „už taiką ir nusiginklavimą“ (moterų) lygas, „taikos, laisvės ir progreso“ (jaunimo) draugijas. Šitos organizacijos turi apimti plačiąsias visuomenės mases, jas nukreipti prieš fašizmą, kaip karo provokatorių, ir, žinoma, laimėti pačiam komunizmui.“
Po velnių, visa tai galėtų būti rašyta šiandien. Tiek visokios naujosios kairės (su labai senu kvapeliu), tiek frontai, tiek pavieniai laisvamaniai ideologai šiandien (įdomu, kad karingas ateizmas dažniausiai sutampa su polinkiu mielai prisijungti prie juokų apie tai, kaip per daug pinigų išleidžiama gynybai, kai „nežinia, su kuo mes čia kariausime; Rusija mus užimtų per šešias valandas, jei tik norėtų“) užsiima lygiai tuo pačiu.
Štai, pavyzdžiui, apie agitatorius prieš savanorius kalba:
„Bet, vyrai, jau per vėlu! Atminkite, kad Rusijos proletariatas turi pakankamai durtuvų ir parako visiems buržujų bernams žarnas paleisti. Dabar jau šaukštai popiet. Komunizmas viešpatauja didžiulėje Rusijoje. Jis jau įsigalėjo Bavarijoje, Vengrijoje; jis jau diena iš dienos turi įsigalėti Berlyne ir kitur. Todėl Lietuvos buržujų pastangos yra veltui. Joki savanoriai čia nieko neišgelbės...“
Ypač kraupiai skamba jau 10 psl. išdėstyta komunistų argumentacija apie Lietuvos nepriklausomybės kenksmingumą darbo liaudies interesams. Lietuvos nepriklausomybė kaip „smulkios buržuazijos reikalavimas“, priešiškas darbininkų klasės interesams, nuostabiai rezonuoja su šių laikų antivakarietiška retorika.
Autorius rašė knyga vis dėlto šiek tiek kitais laikais. Tada, Stasio Ylos metais, žinoma, nebuvo daug ko iš šiandieninio priešiškų jėgų įtakos arsenalo: pavyzdžiui, nebuvo visokių tarybinę praeitį šlovinančių krepšinio renginių „Pergalės, kurios mus vienija“, organizuojamų „tarptautinio“ žurnalistų klubo, pasišovusio „atgaivinti profesinius ir žmogiškuosius ryšius su kolegomis kaimyninėse šalyse, gerokai susilpnėjusius per pastaruosius 20 metų, gerinti profesinės žurnalistų bendrijos savitarpio supratimą“. Nebuvo rusiškų kanalų per televiziją, noriai lapnojamų tos kartos, kurie moka vienintelę užsienio kalbą (net ir tos užsienio kalba nelaiko). Šiais laikais ir jaunajai kartai, mokančiai kalbas ir įpratusiai dykaduoniauti kairuoliškuose užsienio universitetuose, galima daryti įtaką įvairiau, pateikiant vakarietiškus rausvosios minties pavyzdžiui, girdi, štai, Vokietijoje ir Prancūzijoje „žmonės galvoja“ taip pat.
Net pasiutęs „Naujosios Kairės“ jaunųjų bedievių ir raudonskūrių pulkelis savo manifeste mato reikalą atsiprašymus ir disclaimer‘ius padėlioti: „Nuosekli kapitalizmo kritika nereiškia flirto su sovietine praeitimi.“ „Kritikuoti kapitalizmą juo labiau nereiškia pataikavimo Rusijai.” Jie jau žino, kuo juos kaltina, ir atsižegnoja (nors ir neįtikinamai). Stasio Ylos laikais to nereikėjo: tada Rusijos grėsmė buvo labiau teorinė, labiau išvesta, o ne patirta ir ne pamatyta.
Ano laikotarpio komunistams Lietuvoje buvo visgi savotiškai sunkiau: nors jie neturėjo visokių prekės pardavimo problemų, kaip, pavyzdžiui, trėmimų ir pokario istorijos (jau vien tai turėtų šiais laikais neįmanomai apsunkinti dabartinių kairiųjų ideologijos sklaidą, tačiau realybėje tai ne tokia problema, kaip galėtų pasirodyti), tačiau nebuvo ir labai stipraus nostalgijos ir išmoktos kalbos faktoriaus, kuris šiandien patikimai tarnauja tų pačių žmonių, apie kuriuos rašo Stasys Yla, palikuonims.
Komunizmo sklaida, aprašoma knygoje, tampriai susijusi su Rusijos, kaip svajonių šalies, kur viskas daroma teisingai, šlovinimu (šiais laikais jos vietą sąmonėje dažnai užima Baltarusija, kur išspręsti visi klausimai, veikia pramonė, o paprasti žmonės pigiai moka už šildymą). Cituojama komjaunuolių korespondencija iš KIausučių kaimo dabartiniame Biržų rajone (50 psl.)
„To kaimo jaunimas vakarais, neturėdamas jokios pramogos, renkasi gatvėj. Pastovi, pasistumdo ir išsiskirsto. Komjaunimas turi tuo susirūpint, turint omeny, kad artinasi žiema ir gatvėj stovėt bus šalta. Jau dabar reikia kreipt jaunimą kita linkme. Kurkit šaškių ir šachmatų, dainavimo ir skaitymo ratelius. (...) Kuopelė 16 nr. susirišo su jaunuoliais vežikais. Jie mums pasakojo, kad dirbdami nuo ryto ligi 12 val. nakties, miegodami ir valgydami vežime uždirba nedaugiau 5 lit. į dieną. Mes jiems papasakojom, kaip gyvena jaunuoliai Sovietų Sąjungoj, kokios ten galimybės jaunimui mokytis, kokią gražią ateitį ten turi jaunimas. Taip pat paaiškinom, kad mes taip skurstam už tai, kad esamo po turčių jungu ir reikia kovoti, kad savo padėtį pagerint. Vežikai buvo labai patenkinti pasikalbėjimu ir prašė kitu kartu ateiti.“
Dokumentinės detalės – viena stipriausių knygos vietų. Stasys Yla kalba kaip gydytojas apie ligonį – su jautrumu ir net kai kur užuojautos proveržiais (nors ligonis turi po pagalve pasidėjęs peiliuką, kuriam, esant reikalui, atsiras darbelio).
Taip pat įtraukia ir labai ramus, dalykiškas knygos tonas, aptariantis komunistų kuopelių organizavimą, „instruktorių“ atranką ir apmokymą, ir visą priešiškos ideologijos statybos mechaniką. Metodiškai ir tiksliai, lyg koks storas ir išsamus spausdintas vadovas, mokantis atidaryti kepsninės ar picerijos frančizę, atskleidžiamas rinkodaros mechanizmas.
Matyti ano meto laisvos šalies įtaka komunistų elgsenai, matyti, kad anais laikais komunistai nebuvo dominuojantys ir nebijojo kalbėti apie savo pačių trūkumus ir silpnumus (jau tik vėliau trūkumai tapo „vis dar pasitaikančiais“), kaip tikrai kvalifikuotai viešuosius ryšius betvarkantys specialistai; tada dar jie neturėjo kito pasirinkimo – įvedus kariuomenę, žymiai mažiau reikalo užsiimti įtikinėjimu ir auklėjimu; šaunamasis ginklas ir gyvulinis vagonas visa tai vykdė paprasčiau.
Stasio Ylos „Komunizmas Lietuvoje“ yra vienas nuostabiausių gyvosios istorijos pavyzdžių. Kaip daugelis sėkmingų leidinių, knyga duoda skaitytojui ir pažinimo, ir atpažinimo jausmą: sužinojęs apie tais laikais vykusius dalykus, skaitantis ją nejučia ims gretinti su savo paties (arba savo tėvų) prisiminimais.
Istorija cikliška, ji kartojasi, ir, deja, ji prasta mokytoja. Knyga primins, kad daug kas reikiamos pamokos neišmoko, arba išmokęs pamiršo. Tačiau bent jau priminimas apie problemą yra vertingas: jis kai kam gali padėti identifikuoti savo sąmonės trūkumus, o nuo ten, žiūrėk, iki trūkumų pašalinimo jau visai čia pat.
Knygos stipriausia savybė šiandien yra ir aiškus pakartojimas to, ką progresyvūs žmonės dažniausiai žino, nors kartais jiems stengiamasi įteigti atvirkščiai: komunizmas yra blogis, nuo kurio žūsta žmonės, griaunami likimai ir gerovę pakeičia skurdas. Tai ne paklydęs gėris ir ne gerais norais grįsta nekalta fantazija, o pavojingas, tvarus ir į realybę atsiremiantis užkratas, su kuriuo kovoti yra kiekvieno padoraus ir protingo žmogaus pareiga.
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje Protokolai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
