Norisi pasidalinti mintimis apie galios žaidimus, kuriuos šiuo metu įžvelgiu politinėje erdvėje. Kas tai ir kodėl mes jų vis dar neatsisakome? Remiantis psichologu Claude M. Steineriu, „galios“ sąvoka yra sugebėjimas priversti žmones daryti vienus ar kitus dalykus. Tarp žmonių galia paskirstyta netolygiai, todėl vieni jos turi daugiau, kiti – mažiau. Visi vaikai mokomi paklusti tam tikriems autoritetams, priimti laipteliu žemesnę poziciją nei jų (tėvų, auklėtojų, mokytojų, bendraamžių, vyresniųjų ir kt.).
Mes vis dar girdime paaiškinimų vaikams, kad moterims, pavaldiniams, juodaodžiams, seksualinėms mažumoms ir kitiems yra natūralu būti laipteliu žemiau. Jeigu mes pasiektume lygybę tarp žmonių – ši lygybė neišliks ilgam. Kodėl taip kategoriškai? O gi todėl, kad lygybė tarp žmonių yra ypač nestabili ir nesunkiai paverčiama kur kas stabilesne, laipteliu aukštesne ir (ar) žemesne pozicija.
Tai nutinka dėl to, kad žmonės linkę jaustis patogiai sekdami tuo, ką diktuoja jų gyvenimo patirtis. Lygiai taip pat žmonės, linkę jaustis gerai būdami laipteliu aukščiau ar žemiau už kitą. Jie ne tik ieško tokių situacijų ir mėgaujasi jomis, bet ir atstumia tas, kuriose galia būtų paskirstyta lygiai. Visuomenėje gyvename susluoksniuoti pagal socialinę, ekonominę, šeimyninę ir kt. padėtį.
Žmogus visuomet gali keisti savo padėtį, tačiau iš esmės visuomenės struktūra dėl jo paties pasikeitimo ne itin keičiasi, todėl lygybės klausimas kaip skambėjo – taip ir skamba kaip siekiamybė. Realybėje pastebime – galingojo ir silpnojo santykių atspindžius šeimoje, darželyje, mokykloje, universitete, darbe, visuomeninėje, politinėje veikloje ir kitur.
Ką daryti, kad nekiltų galios žaidimų? Svarbu kalbėtis ir derintis pozicijas, kad galėtume vienas į kitą žiūrėti kaip lygus į lygų. Kol norime matyti mažesnius už save – tai ir matome juos, ir jų negirdime.
Ką daryti, kad atsisakytumėme galios žaidimų? Tiesiog nustokime juos žaisti. Galios žaidimai nepadeda pasiekti pasitenkinimo ir lygybės. Galia ir kontrolė nepatenkina žmonių iš vidaus. Pasitenkinimo jausmas kyla tuomet, kai mums reikalingų išteklių – maisto, pastogės, erdvės, prisilietimų, meilės ir dvasinės ramybės – turime pakankamai. Norėdami tą pasiekti, turime pasitelkti ne galios žaidimus, o bendradarbiavimą. Kai kalbame apie du žmones ir nesutariama dėl to, kurio reikalavimai yra teisėtesni. Jie abu negali būti teisūs. T
eisėtumo nepriteklius yra dirbtinis, nes abu turi teisę į tai, ko nori. Jiems sutarus, jog abu yra teisūs, galima rasti abu tenkinantį kompromisą.
Linkiu visiems daugiau įsiklausymo vienas į kitą, susitarimo, tolerancijos, pagarbos vienas kitam. Tobulėjimas beribis – tobulėkime kartu.
Rasa Kuodytė-Kazielienė yra psichologė Viešosios įstaigos „Humanizmo centras“ direktorė, psichologė
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
