Būtų visai suprantama, jei gyventume Artimųjų Rytų valstybėse, kur kitatikiai švenčių dienomis žudomi, o šiokiomis dienomis – persekiojami. Nieko nesakyčiau, jeigu Dalia Grybauskaitė savo imperatorės titulą būtų gavus tiesiogiai iš popiežiaus – būtų gaila, bet patylėčiau, nes tokia tvarka ir jos griovimas reikštų pirmumą ant degančio laužo.
Taip, žinau. Yra tikėjimo laisvė ir yra tikimybė, kad visi išrinktieji parlamentarai yra dievobaimingi, o jei ir ne – tradicija. Baisu ir kraupu. Kodėl? Frazė „Tepadeda man Dievas“ gali būti vartotini tik bažnyčioje, nes tik ten jie turi simbolinę prasmę – kitoje vietoje šio absurdo pavartojimas kelia tik nerimą, gėdą ir gailestį.
Įsivaizduokite, jei chirurgas prieš įdurdamas skalpelį į kūną tartų „Tepadeda man Dievas“. Juk tai tas pats kas sakyti „kaip bus – taip bus. Ką padarysi“. O jei lėktuvo pilotas prieš leidimąsi praneštų, kad „viskas yra Dievo rankose“, nejaugi manytumėte, kad jūsų gyvybė yra saugiose, protingose bei savimi pasitikinčio žmogaus rankose?
Savo srities profesionalas negali perduoti atsakomybę kitam. Racionalizmas tuo ir žavus, kad pasikliaujama tik savo protu, sugebėjimais ir tam nereikia jokio tikėjimo. Jeigu tik tiki, kad gali kažką padaryti – geriau nedaryk, nebent tu tikrai žinai, kaip išoperuoti tulžį ar kaip nuleisti lėktuvą ant žemės.
Aušrinė Marija Pavilionienė duodama parlamentaro priesaiką pasinaudojo laisvamanystės teise ir nepakluso Viduramžių ar Talibano vertai tradicijai. Žiniasklaida labai greitai sureagavo – va, šita tai nieko apie dievuli nepasakė. Nesvarbu, kad tokie dalykai apskritai neturėtų būti pranešinėjami, nes tai taip pat kvaila kaip pranešinėti ką vakar vilkėjo kažkokio prieš dešimtmetį vykusio realybės šou dalyvė.
Tai neturėtų būti nei įdomu, nei prasminga. Ką žiniasklaida turėtų pranešinėti, tai kiek prisiekusiųjų parlamentarų tiki šiuo prietarų rinkiniu ir iki kokio lygio. Jei tiki, kas būtų labai liūdna, tai kaip jie gali sugebėti racionaliai valdyti valstybę, kai šie tiki sveikam ir protaujančiam protui prieštaraujančiu reiškiniu?
Vis dėlto, jeigu tai laikome tradicija – iš biblinio mokymo kylanti homofobija, šlykštėjimasis moterimi ir jos anatomija, netolerancija bei vergo mentalitetas taip pat yra mūsų tradicija. Tokioms atgyvenoms ir reliktams kuo greičiau reikia pasakyti „nors ir neatnešei gėrio, bet viso gero“.
Galima klausti, koks skirtumas, kad pasakė vieną ar kitą frazę duodamas priesaiką, juk tai nieko nereiškia. Tačiau visa bėda yra tame, kad reiškia. Turbūt net daug labiau nei jūs įsivaizduojate.
Įstatymų leidyba yra atsakingas protinis darbas. Jis reikalauja tiek pat kruopštumo ir detalumo kiek medicininė operacija ar namo statymas. Tai darbas, kuris labai dažnai remiasi mokslu – ekonomika, sociologija ir begalės kitų. Prašydami kažkieno pagalbos, atsakomybė yra numetama arba pasidalinama, o kvaili įstatymai tampa tik nesusipratimu. Parlamentarai pasitrigubinę atlyginimus, kai tuo tarpu sumažinę finansavimą švietimui turės puikų pasiteisinimą: „mes atsiprašome, Dievas šįkart mums nepadėjo ir neleido susivokti kokias klaidas darome.“.
Bet koks įstatymas turi turėti pagrindimą, tikslą. Tam nereikia jokio tikėjimo, tam reikia racionalumo ir išsilavinimo. Kai pastarojo trūksta, gal tada ir normalu prašyti antgamtiškos, mitologinės pagalbos.
Tačiau krikščioniška proto tamsybė privalo būti panaikinta iš pasaulietinių struktūrų. Tebūnie bažnyčios nemoka mokesčių, gauna šiokių tokių dotacijų lyg kultūros skleidėjai. Tai man netrukdo, nes esu įsitikinęs, jog bažnyčią ir religiją pastačius į jai priklausančią vietą, ilgai netruks, kai ši pradės ir mokesčius mokėti, ir dotacijų nebegauti.
Todėl sakau, nėra nieko kvailiau kaip prašyti nematomos, neįrodytos dievybės pagalbos. Dievas ne tik mirė, bet pradėjo ir pūti, o smarvė apsvaigina racionalų protą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
