Ir štai Palangos didžiausias rūpestis dabar yra žvejai, praktiškai baigiantys kirviais sukapoti Palangos tilto į jūrą turėklus, mat jiems nėra, kur atremti meškerės.
Kitos miesto problemos (kaip antai prie pat kopų riogsantys betoniniai nebaigtų statyti namų griaučiai, vos už kelių šimtų metrų atokiau nuo pagrindinės J. Basanavičiaus gatvės visiškai suirę, tikrąja to žodžio prasme, šaligatviai, beviltiški stichiškai išsimėtę pasibaisėtini kebabų kioskai) nublanksta prieš tiltą griaunančius žvejus vandalus.
Apžiūrėjus tilto turėklus buvo suskaičiuotos net 297 įpjovos. Kai kurių gylis siekė, o siaube, daugiau nei centimetrą. Kitą pavasarį labiausiai sugadintas turėklo dalis ketinama pakeisti naujomis.
Kaip rašo „Lietuvos ryto“ korespondentas, Jūros tilto Palangoje turėklus gadinančius žvejus drausminti ketinusi Palangos savivaldybė nuleido rankas. Iš pradžių jų paliekamas įpjovas bandę tvarkyti komunalininkai nusprendė, kad tai kova su vėjo malūnais.
Tik kvailys kovoja su vėjo malūnais – užtepa įpjovas epoksidine derva tik tam, kad žvejys kitą dieną šalia išpjautų naują.
Jeigu Muhamedas neina pas kalną, tai tegu kalnas nueina pas Muhamedą.
Protingas apie miestiečius, žvejus, turistus ir tilto grožį galvojantis valdininkas kitą kartą remontuodamas tiltą padarytų po įpjovą kas pusmetrį – ritmingai, žaismingai, netgi galbūt jas nudažydamas geltonai. Ir netgi, galbūt, pritvirtindamas plieninę lentelę „meškerei (fishing)“.
Būtų unikalu ir šmaikštu.
Ir žvejai padėkotų, o ne burnotų, traukdami peiliuką iš kišenės. Ir kad turistai, tokias įpjovas su užrašu „fishing“ fotografuotų šypsodamiesi ir baksnodami pirštais. Ir gal tuomet nereikėtų kasmet skirti po 9 tūkstančius litų šimtams metrų „sugadintų“ turėklų keisti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
