Iškart prisipažinsiu – aš esu antraeilininkas. Tiesiog esu priverstas juo būti.
Iškart pabrėšiu, nors pamąstymuose apie eismo galimybes figūruos Kaunas, nenoriu šio miesto įžeisti, nes situacija iš esmės panaši visur.
Neseniai teko persikraustyti iš Vilniaus į Kauną. Miestas, niekam ne paslaptis, garsėja tragiškomis gatvėmis. Nors kai kur Kaune važiuoti galima visai padoriai, didžioji miesto dalis tokio epiteto tikrai nusipelno.
Ne veltui kauniečiai juokauja, kad mieste net troleibusai važiuoja antra juosta. Tiesa, nežinia ar galima vadinti pokštu tai, kas realu. Juolab, kad asmeninis eksperimentas bent kurį laiką važiuoti pirma eismo juosta truko itin trumpai. Tiesiog pagailo pinigų važiuoklės remontui ir nervų bandant kas keliolika metrų išvengti duobės. O juk važinėju aukštesniu nei standartiniu automobiliu su sutvirtinta važiuokle.
„O Kalpoko gatvė pavadinta kaip tiems, kurie čia pameta „kalpokus“?“ - važiavimo Kaune įspūdžius klausimu pavertė kartą kartu važiavusi mergina.
Šis klausimas viską pasako ir papildomų komentarų nereikalauja.
Pagal KET ir kai kuriuos ekspertus, antrai juostai ištikimas privalau būti važiuodamas ne tik automobiliu, bet ir motociklu. Važinėju „enduro“ modeliu, kuriuo lenktynininkai kažkada dalyvavo Dakaro ralyje. Trumpai tariant – motociklas nelygumams tikrai atsparus. Tačiau kuo nusidėjau, kad turėčiau nuolat kratytis per duobes ar provėžas ir rizikuoti savo sveikata?
Užtenka prisiminti istoriją, kai į duobę įvažiavęs griuvo dokumentinių filmų kūrėjas Rimas Bružas. Motociklininkas tuomet stipriai aplamdė motociklą ir susižalojo pats. Ir nepulkite smerkti, kad motociklininkai laksto greitai – R. Bružo greitis buvo gal 30 kilometrų per valandą, o duobės gylis 25 centimetrai.
Panaši situacija yra ir motociklu važiuojant greitkeliu. Arba turi lėkti, kaip akis išdegęs antra eismo juosta, kad greitį 50 kilometrų per valandą viršijantys automobilių vairuotojai tavęs nepavytų, arba kentėti pirmoje eismo juostoje. O kentėti yra dėl ko. Pirmiausia dėl beveik visur esančių vilkikų paliktų provėžų. Pabandykite porą šimtų kilometrų važiuoti banguotu asfaltu. Jau nekalbu apie situaciją, kai kelias šlapias.
Tačiau tai dar ne viskas. Net ir kelyje su viena juosta į abi puses važiuoti arčiau dešinio kelio krašto beveik neįmanoma. Neįmanoma, nes paprasčiausiai nepakenčiama ir pavojinga, kai lenkiantys automobiliai net nelaukia, kol priešais atvažiuojanti mašina palėks, o spaudžia motociklininką prie kelkraščio ir nori aplenkti.
Grįžkime prie automobilių ir antros eismo juostos. Net ir tuščiame kelyje dažnai renkuosi būtent antrą eismo juostą. Prasto kelio priežastį jau minėjau. Tačiau argumentų yra ir daugiau. Važiuodamas antra eismo juosta turiu daugiau erdvės ir laiko išvengti iš tamsos į kelią iššokančių žvėrių, nugriūnančių girtų piliečių ar tiesiog be atšvaito einančio pėsčiojo, kuris įsitikinęs, kad jo juoda striukė naktyje matoma iš už penkių kilometrų.
Dabar turėtų pratrūkti minia tų, kurie klyks, kad trukdau eismui. Tačiau, kaip ir dauguma vairuotojų aš dažniausiai važiuoju truputį greičiau, nei leistina. Tiek greičiau, kad neerzinčiau patrulių ir kuo mažiau kelčiau pavojaus kelyje. Nesu vėžlys, todėl jei jums reikia aplenkti viršijant greitį keliasdešimt kilometrų, tai jūsų problema. Aš pasitrauksiu, kai pastebėsiu atlekiantį kvailį. Tačiau galiu iškart ir nepastebėti, nes kvailys skrenda, o aš matau tik važiuojančius.
Žinoma, atsiprašau tų, kurie skuba dėl rimtos priežasties, tačiau esu šventai įsitikinęs, kad tokių iš, kaip tikina apklausos, 95 procentų greitį viršijančių vairuotojų, yra nedaug.
Todėl net nesiruošiu laužyti savo transporto priemonės, rizikuoti savo sveikata, gyvybe ar nemalonumais dėl naktį ant važiuojančio automobilio užgriuvusio girtuoklio vien tam, kad pažodžiui išpildyčiau KET reikalavimą ar neerzinčiau kokio skraiduolio kelių gaidelio.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
