Gydytojai tada buvo už 50 km nuo kaimo. Ten buvo ir greitoji medicinos pagalba. Tad aš kaimo gyventojams buvau viskas: greitoji medicinos pagalba, akušerė, medicinos seselė, daktarė ir dieną ir naktį, žiemą ir vasarą. Buvau jauna, mylėjau mediciną ir žmones, kovojau su mirtimi, kiek galėjau: tai buvo mano gyvenimas.
Vienas nedidelis minusas - tada minimalus atlyginimas buvo 60 rublių, jį gavo valytoja, o mes, vidurinės grandies medicinos darbuotojos - akušerės, gaudavome 67,5 rublių, nors po vidurinės mokyklos akušerijos mokiausi 3 metus.
Dėdei pieninėje reikėjo laborantės, tad ėmė vilioti mane dirbti. Aš jam sakau: „Bet kaip aš paliksiu mediciną?“ Jis man ir sako: „Gausi pirmą algą - užmirši mediciną“. Taip, pieninėje alga buvo tris keturis kartus didesnė, bet sapne aš ir dabar su ligoniais.
Kadangi mokslų aukščiau medicinoje nebuvo, baigiau Lietuvos veterinarijos akademiją. Viskas vyko normaliai, tačiau vieną dieną nei iš šio, nei iš to dukart netekau sąmonės. Gydytojai ištyrė - epilepsija.
Pradžioje liga jautėsi nestipriai, tačiau kuo toliau, tuo blogiau man. Kartais atrodo, kad pagerėja, kartais visai blogai. Ir taip jau 30 metų.
Kai buvau 42 metų, man suteikė 2 invalidumo grupę. Užėmiau aukštas pareigas, tad teko pereiti į žemesnes.
Sunku net suskaičiuoti, kiek kartų atsipeikėjau ligoninėje, greitojoje... Tačiau manęs medikai niekada nėra gatvėje palikę, visada parveža namo pagal pasakytą adresą. O aš nemanau, kad būdama be sąmonės labai jau gražiai elgiuosi... Juk ne tuoj ir suvoki, kur esi ir kas nutiko. Man sako, kad išbūnu be sąmonės po pusvalandį ir daugiau. Vasarą griūdama net ranką sulūžau.
Nemanau, kad Klaipėdoje medikai kitokie nei Vilniuje, tik artimiesiems nereikia medikams akių draskyti, ir bus viskas gerai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
