Bet apie viską nuo pradžių. Lietuvoje gyvenau su vyresne seserimi bei jos šeima, nes santykiai su mama tapo įtempti. Su mama pradėjome pyktis, kai ji ėmė gyventi su nauju vyru. Mama ir mano tikrasis tėvas išsiskyrė, kai dar buvau mažas. Su tėvu taip pat nebuvau artimas.
Namuose nuolat stigdavo pinigų, sakyčiau, trūko ir meilės. Jaučiausi vienišas, nereikalingas.
Vėliau vyresni draugai pasiūlė vykti į užsienį. Galvojau, kad gausiu darbą, bet buvau įtrauktas į vagystes: teko vogti įvairias prekes iš parduotuvių, vėliau jas atiduoti išvežėjams, kurie savo ruožtu jas parduodavo Lietuvoje.
Aišku, kad nenorėjau vogti. Tačiau man buvo sakoma, kad jei nevogsiu, galėsiu pėsčiomis grįžti į Lietuvą. Vyresnieji grasindavo, šantažuodavo. Buvau prigrasintas, kad jei mane sulaikys policija, turėsiu meluoti, nepasakoti, su kuo atvykau į šalį.
Deja... ilgainiui mane sulaikė vienoje iš parduotuvių, o netrukus buvau apgyvendintas Norvegijos vaikų globos namuose.
Kai grįžau į Lietuvą, gaujos nariai mane sumušė, taip duodami suprasti, kad tylėčiau ir niekam nepasakočiau, kaip atsidūriau Norvegijoje. Į policiją nesikreipiau, nes bijojau.
Artimieji manęs taip pat nepalaikė.
Dabar man buvo aišku, kad nebus taip lengva atsitraukti nuo žmonių, kurie mane įvėlė į nusikaltimus.
Lietuvos Caritas rūpinasi nuo prekyba žmonėmis nukentėjusiaisiais bei jų šeimomis. Jei jūs ar jūsų artimieji yra patekę į panašią situaciją, pagalbos ieškokite Lietuvos Caritas skyriuose.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
