Pradėjau savo gyvenimą 1950 m. birželio 11 dieną Šilutėje. Ten savo bausmę atliko motina, tai ir aš kartu su ja atlikau bausmę, tik kiekvienas skirtingai. Ji už savo „griekus“, o aš, kad jai palengvinčiau tai atlikti. Taip ir gyvenau dvejus metus.
Po to patekau į Kauno kūdikių namus, tik nežinau į kokius. Ten gyvenau, kol man suėjo treji metai, o po to buvau perkeltas į Trakų rajono Tamašavos vaikų namus. Tokių pyplių, kaip aš, buvo gana daug, buvo berniukų ir mergaičių.
Vaikystė greitai prabėgo, atėjo laikas eiti į mokyklą. Bet į kokią, aš nežinojau. Tik ryte mane ir dar kelis mano bendraamžius pavalgydino paskutinį kartą, perrengė ir prie namo nufotografavo. Susodino į dengtą mašiną ir išvežė. Vežė ilgai ir nuobodžiai.
Taip 1957 m. rugsėjo pabaigoje mane atvežė į Klaipėdą, į profesinę mokyklą–internatą Nr.1 Bijūnų gatvėje. Ten ir pradėjau savo pirmuosius mokslus. Tokių, kaip aš, privežė iš visos respublikos. Sėdėjo dvi auklėtojos ir skirstė vaikus: viena klausė „ar būsi geras?“ ir į vieną pusę stūmė, o kita tylenius pasiėmė sau. Gavosi įdomiai – tie, kurie sakė, kad bus geri, tapo neklaužadomis, tarp jų ir aš. O tyleniai buvo geresni mokiniai.
Aišku, mokslai buvo nuobodūs, bet mokytis vis tiek reikėjo. O po pamokų gyvenimas buvo visai kitoks, daug laisvesnis ir geresnis. Pirmus tris metus mokiausi gerai, kol perėjau į ketvirtą klasę. O čia ir užstrigau per savo išdaigas ir pamokų praleidinėjimą.
1962 m. reorganizavo mokyklą ir mus vėl trėmė po visą Lietuvą. Vežiojo dengta mašina į internatus, kam kur buvo numatyta. Taip aš papuoliau į Kalnaberžės mokyklą – internatą, esančią Kėdainių rajone.
Iš miesto į kaimą ir dar su didžiuliu sodu. Įdomus buvo man tas reginys – internatas kaime. Vėl pradėjau mokslus nuo ketvirtos klasės. Dirbau ir lauko darbus, kol buvau mažas. Taip būdavo kiekvieną mielą vasarą, kai mokiniams baigdavosi pamokos ir prasidėdavo vasaros atostogos. Likdavo tik našlaičiai, kurie ir dirbdavo visus darbus. Atostogauti tekdavo tik vieną mėnesį. Nieko nepadarysi, kas veždavo, tai tam ir kraudavo.
Aišku, nebuvau iš šventųjų. Tiesiog patikdavo „šposus“ krėsti ir jų prisigalvoti. Bet Kalnaberžėje jau mokiausi gerai. Buvo visokiausių būrelių – darbščiųjų rankų, audimo, siuvinėjimo, dūdų orkestro ir sporto. Tai tekdavo suktis, kad spėčiau visur sudalyvauti. Prabėgo mano jaunystė Kalnaberžėje – 1967 m. baigiau šią mokyklą–internatą ir turėjau išeiti. O mokytis vidurinėje mokykloje nesuteikė man galimybių, nesvarbu, kad mokiausi gerai. Nes buvau labai dykas vaikas. Reikėjo žiūrėti kur toliau mokytis amato, nes dirbti dar buvau per jaunas, kad galėčiau save išlaikyti ir patenkinti savo poreikius.
Norėjau į Kauną, į profesinę mokyklą Nr. 4, mokytis, būti staliumi. Nuvažiavau į tą profesinę mokyklą ir pristačiau savo dokumentus komisijai. Bet kadangi buvau „labai geras ir uolus“ mokinys, tai parašė tokią charakteristiką, kad pas patį velnią į tarnybas nepriimtų. Nepriėmė. Tai iš to sielvarto pasigėriau ir parvažiavau į internatą girtas kaip pėdas. Nieko daugiau jiems nebeliko daryti, kaip perrašyti mano blogąją charakteristiką.
Po to teko ieškoti kitos mokyklos. Įstojau į Jonavos profesinę mokyklą Nr.34, elektromonterių amato mokytis. Du metai specialybės ir baigta. Bet kai pradėjau mokytis profesinėje mokykloje, po pamokų laiko buvo daug, todėl nusprendžiau mokytis ir vidurinėje mokykloje, devintoje klasėje. Dieną profesinėje mokykloje, o vakare vakarinėje vidurinėje mokykloje. Taip ir leidau laiką dvejose mokyklose. Sunku buvo, bet įdomu ir gera.
1969 m. pavasarį gavau šaukimą į Tarybinę armiją. Tai teko mokslus profesinėje baigti pagreitintai, taip pat ir vakarinėje mokykloje. Mano tarnyba praėjo labai jau greitai, nes tvarka buvo tokia pat kaip ir internatuose. Tiesiog buvau pripratęs, kai viskas pasakoma, nurodoma kaip robotui – tik negalvok ir vykdyk.
1971 m. baigiau savo tarnybą Rusijoje ir sugrįžau į tėvynę Lietuvą. Čia ir prasidėjo kryžių keliai... Karinis komisariatas manęs negalėjo priimti ir registruoti, nes neturėjau gyvenamo ploto. O iš kur jį galėjau gauti, kai visą jauną gyvenimą pragyvenau valdiškuose namuose? Paso neturėjau, neregistruotas, pinigai, kuriuos „griečka“ man davė armijoje, baigėsi. Liko tik vienas kelias – po tiltu plėšikauti... Kas galėjo į darbą tais laikais priimti be dokumentų? Niekas.
Tada sugalvojau į partijos komitetą nueiti, pas partijos sekretorių, kuris Jonavoje buvo. O kai statė naują partijos vykdomojo komiteto pastatą, man teko joje elektros laidus išvedžioti. Dirbti tame pastate. Jo būstinėje pasišnekėjome, kavos išgėrėme ir jis man surado laikiną elektriko darbą Jonavos azotinėje gamykloje, nes jie turėjo bendrabutį ir mane ten priregistravo, kol padarys pasą. Dirbau du mėnesius, kol buvo iššniukštinėtas visas mano dosjė ir pagamino nauja pasą.
Gavau pasą ir iš Jonavos išvažiavau į Alytų, nes tas miestas man labai patiko. Alytus statėsi, plėtėsi ir gražėjo. Taip, kad rankų darbo reikėjo. Bet ieškojau darboviečių, kurios turėjo bendrabučius. Pasirodė tik viena - Alytaus mašinų gamykla. Įsidarbinau joje elektriku. Pradėjau savo darbininko karjerą. Po darbo ieškojau vakarinės vidurinės mokyklos, kad galėčiau baigti vienuolikta klasę.
Įstojau į vakarinę vidurinę mokyklą, į 11 klasę, o dieną dirbau Alytaus mašinų gamykloje elektriku. Sėkmingai baigiau vidurinę mokyklą. Dirbau toliau, o 1973 m. įstojau mokytis į Alytaus politechnikumą, vakarinį skyrių 1975 metais vedžiau, gimė pirma duktė, po metų – antra. Perėjau dirbti į Alytaus namų konstrukcijos gamyklą, o 1977 m. baigiau Alytaus politechnikumą ir gavau techniko–elektriko diplomą. Tais pačiais metais man suteikė ir gyvenama butą, kuriame apsigyvenome visa šeimyna. Dirbau toje pačioje gamykloje.
Kai įsidarbinau Alytaus mašinų gamykloje pradėjau savo tėvų paieškas. Pirmiausia nuėjau į Alytaus miliciją ir susiradau leitenantę, kuri nagrinėjo tuos klausymus. Kažkaip įsikalbėjome, ir ji man patarė ieškoti tėvų pagal savo tikrąją pavardę - Gegevič. Nes tais laikais man teko savo pase turėti dvi pavardes. Rusiškai parašyta buvo tikroji pavardė – Гегевич, o lietuviškai buvo parašyta „Gegevičius“.
Iki pačios nepriklausomybės turėjau dvi skirtingas pavardes pase. Niekam nebuvo įdomu visa tai. Tada dar nežinojau, kad ten yra ne mano, o kito žmogaus pavardė.
Kadangi turėjau lenkišką pavardę, tai tame krašte i nutariau ieškoti savo gimdytojų. Per pirmąsias savo uždirbtas atostogas gyvenime išvažiavau į Eišiškes, o iš jų tarnybine mašina patraukliau toliau. Atvažiavau į Gudelių kaimą ir užėjau į pirmą pasitaikiusią trobą. Paklausiau, ar čia tokie gyvena. Pasirodo, kad ne. Bet iš tų žmonių pokalbio supratau, kad čia jau kažkas buvo ir ieškojo tų žmonių.
Patraukiau toliau ir vėl nepataikiau į reikiamus namus. Pasirodo, kad tame kaime su tokiomis pavardėmis yra gana daug žmonių. Ėjau toliau, o tiksliau – myniau į kalną. Matau - moterys semia vandenį ir priėjęs arčiau padėjau tai moteriai nunešti vandenį į gryčią. Vėl klausiau, ar tokie gyvena, pasirodo, kad taip. Tada paprašiau parodyti dokumentus, kurie paliudytų, kad tai tikrai mano tėvai. Atnešė ir sutikrinau, viskas tvarkoje. Pasirodo, kad motina , sesuo ir brolis gyvena kartu. Tik tėvo nebuvo. Pasirodo, kai aš tarnavau, jis mirė, o aš apie juos nieko nežinojau.
Aišku, tuoj buvo padengtas stalas, sulėkė beveik visas kaimas pasižiūrėti į mane, kaip aš atrodau. Buvau berniokas jau po armijos išaugęs neblogai. Didesnis už brolį ir motiną.
Pradėjome kalbėtis - aš rusiškai, o jie - nei to lenkiškai, nei rusiškai , bet susikalbėjome. Aš juos supratau, o jie mane. Brolis lietuviškai iš viso nemokėjo kalbėti. Bet jo pavardė ir vardas buvo lietuviškas - Gegevičius Juozas. Tais laikais darė tokias nesąmonės surašinėtojai, kad vieni vaikai turėjo lietuviškas pavardes, o kiti kitokias. Mažai ką domino tada, kaip kas ką pavadins. Svarbiausia buvo surašyti.
Tik kai buvome dviese su brolių, jis man daug papasakojo apie motina ir tėvą. Pasirodo, tėvas eidavo pas žmonės dirbti staliaus darbų, o motina neva padėti. Tiksliau vagiliauti. Taip ir užsidirbo 10 metų kalėjimo. Pirmus 5 metus atbuvo Šilutėje, kur viena kartą ir aplankė ją tėvas. Daugiau nežinau, ar jis buvo, ar ne pas motiną, bet kad ji jam melavo, kad manęs nėra, tai tikrai žinau.
Šiaip ne taip atbuvau Gudeliuose tas tris dienas, nes tie baliai man tiesiog buvo nepriimtini. O prieš tai daviau motinai pinigų, negailėjau. Šiek tiek pasilikau savo išlaidom, kelionei atgal. Jau reikėjo grįžti namo - pasižiūriu, kad piniginėje nėra mano pinigų. Tada kreipiausi į brolį klausdamas, kas iškrėtė tokia šunybę. Pasirodo, tai - mano motinos darbas. Prašiau, kad gražintų, bet ji jau juos visus buvo spėjusi pragerti.
Pasirodo, kaip pasakojo brolis, motina visą gyvenimą gamino miško dovanas, jomis spekuliavo ir pati gėrė, kiek tik tilpo. Taip, kad valdiško darbo iš viso buvo dirbusi tik tris mėnesius. Dar kelis kartus buvau nuvažiavęs pas juos, bet daugiau nevažiavau į tą pusę. Tiesiog jie manęs visai netraukė, ir aš jiems esu svetimas.
Nežinau dėl ko, bet nebuvau pratęs būti tokioje aplinkoje. Be to, labai smarkiai užpykau ant motinos, kad ji su manim taip kiauliškai pasielgė. Kodėl melavo tėvui ir savo vaikams? Kodėl aš, turėdamas savo šeimą, privalėjau jaunas dienas leisti valdiškuose namuose? Kodėl ji taip pasielgė iki šiol man nieko ir neatsakė? Net nevažiavau į jos laidotuves.
Dabar kaip pagalvojau - gerai, kad neaugau namuose, kad niekas manęs neįsivaikino. Tiesiog pamačiau tikrąjį gyvenimą, jo įvairovę ir paslaptis. Pamačiau daug gerų ir blogų žmonių. Principingų ir veidmainių, draugiškų ir siekiančių kitus išnaudoti savo naudai. Taip kad nesiskundžiu praėjęs visas valdiškas įstaigas, ragavęs jose skanios ir blogos duonos.
Niekam nesiūlau ieškoti tėvų, jeigu jie jus paliko, nereikia. Jie jums reikalingi tik tiek, kad galėtumėte padėti materialiai. Jei jau pametė, paliko, tai turėkite drąsos patys toliau tęsti savo gyvenimą. Kapanokitės, kiek tik galite į savo gyvenimą. Kurkite sau jį, stenkitės, kiek galima daugiau mokytis. Neprasidėti su neaiškiais draugais, jei juos galima taip vadinti. Būkite savimi, būkite užsispyrę. Turėkite savo nuomonę, bet visada klausykite kitų pasakytos nuomonės ir darykite iš to išvadas. Kovokite už save ir savo būsimus vaikus. Būkite paprasti Lietuvos piliečiai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
