Mums, čia esantiesiems, priklauso radijo taškas. Jis pataisos namuose yra kiekvienoje kameroje (yra tokia kolonėlė, per kurią groja radijas, yra sudarytas stočių sąrašas, vieną savaitę groja „A2“, kitą – „Russkoje Radio Baltija“ ir t.t.).
Laikraščiai taip pat priklauso, paskutinį laikraštį gavau gal prieš mėnesį, ir jis buvo mėnesio senumo. Čia gal prižiūrėtojai taip stengiasi, kad mes degraduotume, o gal čia tiesiog niekam niekas neįdomu. Čia labai daug nesuvokiamų dalykų.
Kai atvažiavau, neturėjau nei knygų, nei žurnalo. Skaičiau žurnalą „Artuma“, turėjau vienintelį numerį, perskaičiau jį, nežinau, kiek kartų. Draugų laiškus perskaičiau, apėmė nostalgija, toks vienišas jaučiausi...
Dabar grįžo iš atostogų bibliotekininkė, kas kažkiek laiko atneša visokių romanų. Jų niekada neskaičiau, bet dabar, kai neturiu pasirinkimo, paskaitau.
Norėčiau, kad kas atsiųstų man kokių psichologinių ar istorinių knygų. Stengiuosi skaityti tokias knygas, iš kurių būtų galima kažką pasiimti sau. Pataisos namuose stengdavausi bent jau kokias 3 valandas kiekvieną dieną paskaityti.
Viskas, ką galiu, tai pasimokyti tikėti, nes tikėjimas yra, manau, pati stipriausia varomoji jėga, ir stengtis keisti kažką savyje, kad nebebūtų taip, kaip buvo anksčiau. Aišku, žinau, kad išėjus į laisvę tikrai nebus lengva, o ypač po tiek metų.
Iš kalėjimo išeisiu 26 metų, nelaisvėje būsiu praleidęs 8 metus ir 3 mėnesius – tikrai daug. Reikės adaptuotis, ir tas laikas gal ir bus sunkus materialiai, bet dvasiškai ir fiziškai bus labai malonus ir mielas.
Kančios širdyje yra daug didesnis kalėjimas už bet kurį pastatytą šiame pasaulyje. Esu patyręs savo kailiu, kai buvau praeitą kartą išėjęs į laisvę, tada buvau belaisvis laisvėje. Gal todėl ta mano laisvė taip trumpai ir truko.
Ačiū Dievui, dabar tai tik jaunystės klaidos. Buvau jaunas, kvailas ir į daug dalykų žiūrintis visiškai kitaip nei dabar. Manau, tikrai pasimokiau.
Čia draugų neturiu, tik pažįstami ir geri pažįstami. Kai pamąstau, atrodo, lyg niekada ir nebuvo net laisvėje žmogaus, kurį galėčiau pavadinti draugu. Ta mano samprata (draugas) buvo visiškai kitokia nei dabar.
Juk man buvo nedaug metų, nuo 17-os esu kalinys. Bėgant metams daug kas keičiasi, o ypač požiūris. Draugas, kaip suprantu, turi būti artimas žmogus ir nesvarbu, ar tau gerai sekasi ar blogai, nesvarbu, ir kur tu esi, jis lieka draugas. Draugai vieni kitus palaiko.
Na, ir jei mano samprata apie draugus teisinga, tai tokių aš neturiu ir neatsimenu, kad būčiau turėjęs. Visą gyvenimą - kaip vienišas vilkas.
Ar turiu kam pasipasakoti? Ne. O ir pasakotis nelabai mėgstu.
Kad ir kokios blogos sąlygos būtų gyvenant ypatingu režimu, randu pozityvių dalykų. Kad ir galimybę pabūti vienam. Pataisos namuose, nesvarbu, kur ten bebūtum, tokios galimybės nėra.
Visur 24 valandas per parą esi apsuptas žmonių, tai – šioks toks krūvis. Čia man yra galimybė apmąstyti daugybę dalykų, apie kuriuos net nesusimąstydavau anksčiau. Visą šitą laiką ypatingo režimo kalėjime vadinu laiku sau.
Bus daugiau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
