Aš nuolat turėdavau rūpintis savo mažesne sesute, kad ji būtų pavalgiusi, kad atsikeltų ir laiku nueitų į mokyklą. Kartais į mokyklą aš ir pati nenueidavau, nes turėdavau pašerti gyvulius, nuravėti daržus.
Mano ir mamos santykiai būdavo įtempti, ji mušdavo mane. Būdavo gėda prieš draugus. Vengdavau pasikviesti juos į svečius, namuose sąlygos būdavo prastos: kiauri langai, durys. Šiltai bendravom tik su sesute.
Kai man pasiūlė vykti į užsienį, man buvo 16 metų. Susigundžiau pasiūlymu užsidirbti pinigų rūbams, avalynei, mokyklinėms prekėms rugsėjo pirmajai.
Mama davė man sutikimą vykti į Norvegiją. Draugai, kurie pakvietė važiuoti, ten man liepė vogti įvairius daiktus iš parduotuvių. Tikrai bijojau vogti, tačiau vos apie tai užsimindavau, man paaiškindavo, jog paliks mane svetimoje šalyje, parduos į prostituciją.
Jei išnešdavau per mažai daiktų, tie, kurie vogtus daiktus išveždavo, baisiai pykdavo ant manęs.
Kai vieną gražią dieną mane sulaikė policija, buvau labai išsigandusi, bijojau kalbėti apie mane išvežusius žmones, nes man buvo paaiškinta, jog tylėčiau ir niekam nieko nesakyčiau, neišduočiau, kas organizavo mano ir kitų vaikų išvykimą.
Grįžau į Lietuvą. Bijodavau būti namuose, kad mane išvežę žmonės manęs nesurastų ir negrasintų.
Vengiau duoti parodymus policijai. Bijau!
Iki šiol man tai vieni, tai kiti siūlo važiuoti į užsienį vogti. Nė už ką to nedaryčiau! Kai taip pasakau, paklausia, ar nesurasčiau kitų vaikų ar paauglių vietoje savęs.
Manau, tai baisu. Labai prašau, saugokite savo nepilnamečius vaikus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
