Buvo sunku, buvo sudėtinga – ypač kai dėstytojai vis nepatikėdavo: ką, šitą lygtį išsprendė panelė?! Po tokių studijų finansai, draudimas, bankininkystė, o ką jau kalbėti apie visų numylėtas ekonomikas ir vadybas atrodo kaip vaikų žaidimas.
Tačiau dabar pastebėjau, kad vėl pasigirsta keistų kalbų: ei, darbdaviams jūsų mokslas nereikalingas! Universitetai nieko neišmoko! Jūsų diplomas – bevertis! Jis negarantuos darbo! Klausau – ir netikiu savo ausimis: ir vėl?! Nes visa tai jau girdėjau. Ir ne taip seniai – prieš beveik dvidešimt metų, prieš išvykstant iš Lietuvos (išvykau ne savo noru, kaip sakiau – nesigailiu, bet tai – kita istorija).
Mat tuo metu, kai aš krimtau aukštąją matematiką, FORTRANą ir PASCALį, didelė dalis mano vaikystės draugų, ypač vyrukų, lakstė į Lenkiją su spirito „Royal“ pilnais krepšiais ar cigarečių blokais, kiti traukė iki Turkijos ar net Emyratų. Jiems rūpėjo ne mokslai. Taip, užsidirbdavo jie daug. Daktarams, Daškiniams, Kaului ir kitiems mokėjo duokles, bet likdavo ir jiems. Statėsi neskoningus ir baisius namus, turėjo po kelias meilužes, lekiojo mersais ir chuligankėmis. Laikė visus kitus kvailiais ir manė, kad valdo pasaulį. Kol pasaulis ėmė ir pasikeitė – panašiai, kaip keičiasi naujasis premjeras, ryte sakantis „kva-kva“, o vakare – jau „ne kva-kva“.
Ir staiga paaiškėjo, kad visi tie „gyvenimo universitetai“ mažai ko verti: banditams uodegą primynė teisėsauga, gariūniniai „verslai“ sugriuvo, meilužės susirado kitus, o 400 kvadratų namams šildyti reikia cisternos dujų. Tuo tarpu tie, kurie mokėsi, pamažu, gal sunkiai, bet užtikrintai, užsienyje ar Lietuvoje, kūrėsi sau geresnius ar kuklesnius, bet visaverčius gyvenimus.
O anie... Kurie nepateko į cypes, vėl turėjo pradėti viską iš naujo. Ne vienas metėsi į nekilnojamojo turto „plėtrą“. O tada atvažiavo pasaulinė krizė... Ir taip toliau.
Sakote, mokslo nereikia? O juk ignoruoti mokslą ir manyti, kad esi gudresnis už visus kitus – tai nematyti tikrovės. Taip, S. Jobsas ar T. Edisonas nebuvo išsimokslinę klasikiniu supratimu, o nuveikė labai daug. Bet pasaulyje gyvena 7 milijardai žmonių (Katie Melua „Šeši milijonai dviračių“ duomenys jau paseno!), ir jūs tikrai manote, kad likimas jums lėmė būti Jobsu ar Edisonu? Ką gi – mėginkite. Bet pagalvojate, kiek abu šie genijai dar būtų nuveikę, jeigu šalia užsispyrimo ir įgimto talento, būtų galėję atsiremti į mokslą, jeigu jiems nebūtų reikėję daug ko mokytis per praktiką, klaidas, jeigu jie būtų atsirėmę į tai, ką žmonės jau buvo išbandę.
Universitetai nieko neišmoko, tik prikiša teorinių žinių? Bet universitetas jumyse augina universalų žmogų, ne proftecho mokinį. Kaip manote, kas geriau valdytų valstybę – bufetininkė Kristina Petrauskienė ar magistrė Ingrida Šermukšnytė? Kuo daugiau turi teorijos, tuo didesnė tikimybė, kad praktika bus sėkminga. Ir net muzikologija, pasirodo, leidžia atkurti valstybes.
Darbdaviams diplomas neįdomus? Galbūt. Bet diplomas įdomus turi būti jums. Tik ne kaip popierius, o kaip prisiminimas, kad štai keletą metų jūs mokėtės, jūs kaupėt žinias. Ir žinios gali jums padėti pačiu netikėčiausiu metu. Kaip jau rašiau: baigus informatikos studijas, finansai atrodo kaip lengvas pasivaikščiojimas.
Aišku, jeigu mokėtės tik dėl popieriaus, tai galite kaltinti tik save arba bandyti kandidatuoti į Seimą, ten net diplomo nereikalaujama. Be abejo, visada galite ir emigruoti plauti indų. Taip, mokės daug geriau, bet ar tai vadinsite gyvenimu?
Paklausite – o kur gi tos penkios priežastys, tokios, kad būtų aiškios kiekvienam dundukui? Specialiai jų nesurašiau punkteliais. Juk mokslas prasideda nuo noro kažką išsiaiškinti, tad ir aiškinkitės. Arba tikėkite pranašais ėriuko kailyje, kad mokslo jums nereikia, kad jūs – pasaulio bamba ir pasaulis suksis aplink jus, jūsų įgimtus gabumus, žavesį ir darbštumą. Tik tiek, kad ne kartą pastebėta - neišsilavinęs, bet labai geros nuomonės apie save žmogus lengvai tampa manipuliavimo objektu. Kol kas nors išlenda ir pasako: „Ne kva-kva!“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
