Kad ir tokie dalykai, kaip rūpestis, draugiškumas. Pabuvęs čia, suprantu, kam rūpiu, kas mane laiko draugu ar bent jau geru pažįstamu. Iš pataisos namų gavau kelis laiškus, vieno tikėjausi, kitų dviejų – ne.
Tai nustebino, juolab kad su tais dviem, iš kurių nesitikėjau laiškų, per daug pataisos namuose ir nesibičiuliavau. Kartais atrodo visiškai svetimas žmogus parodo daug daugiau draugiškumo už tuos, kuriuos laikai savo draugais. Čia būdamas ir supratau, kad mano gyvenime tokių žmonių, kuriuos galėčiau laikyti savo draugais, nelabai ir buvo iki šiol.
Dabar prisiminiau ir keistą nutikimą dar prieš ypatingąjį režimą, kai buvau pataisos namuose, baudos izoliatoriuje (turėjau 15 parų už telefono SIM korteles, kurias tiesiog akivaizdžiai pripaišė man, nors jos buvo rastos kito asmens asmeninių daiktų spintelėje). Pareigūnas, kuris darė kratą, pamelavo, kad ant tos spintelės buvo mano vardas, pavardė. Mano prašymu, padarė tyrimą. Kaip gali būti, kad ne mano spintelė, ne mano lova, o kortelės – mano? Už nieką gavau 15 parų. Bet čia ne apie tai.
Sėdime tam baudos izoliatoriuje trise, gaunu aš laišką, bet paštininkė man jo atiduoti nenori. Klausiu, kodėl, sako – jis iš kitų pataisos namų. Paklausus, kas parašė, pasakė vardą ir pavardę. Iš pradžių pagalvojau, kad kas iš pažįstamų pajuokavo, bet perskaitęs supratau, kad ne.
Tą laišką man parašė tikras mano tėvas, kurį buvau matęs vienintelį kartą gyvenime, tuomet aš buvau trečioje klasėje. Jis buvo atvažiavęs dėl skyrybų su mama ir daugiau nieko negirdėjau apie jį ir nemačiau jo. Tuo metu gal metams ar pusmečiui buvau grįžęs pas mamą gyventi iš vaikų namų, po to vėl į juos grįžau.
Gavęs tą laišką buvau nustebęs. Aišku, atrašiau, buvo įdomu sužinoti, ar turiu dar brolių, seserų. Iš jo sužinojau, kad neturiu. Ir dabar esu jam į du laiškus atrašęs. Aš jo nepažįstu. Jis man kaip svetimas parašo, o aš atrašau. Rašė, kad gruodį išeis į laisvę.
Gavau tą pirmą laišką ir iš karto prisiminiau vaikystę, kai kitus vaikus atvažiuodavo pasiimti giminės ar tėvai savaitgaliui ar vasaros atostogoms, o aš tik žiūrėdavau ir pavydėdavau vaikišku pavydu.
Pagalvodavau apie mamą, kuri tuomet buvo pataisos namuose ir apie tėvą, apie kurį buvau girdėjęs iš, amžiną atilsį, senelio. Kilo mintis: „Kur tu buvai, kai man tavęs trūko, reikėjo, kai aš buvau mažas ir laukiau tavęs?“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
