„Nebijok kalbėti“ Marijampolėje: apie tai, ką kasdienybėje nutylim

Tai buvo mano antroji kelionė į „Nebijok kalbėti“. Pavasarį važiavau į Joniškį, ir man buvo įdomu, kaip bus šį kartą: kokius žmones sutiksiu, kokius klausimus išgirsiu, kokius atsakymus atrasiu. Mūsų laukė Marijampolė. Norėjau važiuoti į šį miestą dėl dviejų priežasčių. Pirmoji ta, kad tikiu „Nebijok kalbėti“ idėja: atrodo svarbu, kad galime susitikti ir kalbėtis svarbiomis temomis, apie kurias kasdienybėje nutylime. Antroji priežastis dar asmeniškesnė: Marijampolė – tai mano mamos gimtasis miestas, tai mano šviesūs vaikystės prisiminimai apie svetingus giminaičius.

"Nebijok kalbėti" renginys Marijampolėje.<br>Organizatorių nuotr.
"Nebijok kalbėti" renginys Marijampolėje.<br>Organizatorių nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

„Jaunimo linijos“ savanorė Laura

Dec 13, 2012, 10:43 AM, atnaujinta Mar 14, 2018, 4:14 PM

Nors iš tiesų laukiau šios kelionės, sugebėjau pavėluoti į autobusiuką, kuris turėjo 10 valandą ryto pajudėti iš Vilniaus. Paprastai aš stengiuosi nevėluoti, tad nuliūdau, kad manęs nekantriai laukė kiti savanoriai, kad visų pirma apkaltinau neatvažiavusį laiku troleibusą, o ne save, nepagalvojusią, kad šeštadieniais troleibusai važiuoja rečiau. Mintys apie pačios atsakomybę lydėjo mane visą dieną.

Kelionė iš Vilniaus į Marijampolę neprailgo: jaukus pokalbių šurmulys, raminantys vaizdai pro langą (labiausiai man įstrigo berželiai, dar pasilikę mažas geltonas lapų kepures), laukimo jaudulys. Marijampolėje siautė šaltas vėjas, bet patys marijampoliečiai mus pasitiko šiltai. Visi susirinkome jaukioje bibliotekoje Vytauto gatvėje (prie mūsų prisijungė ir keturios savanorės, keliavusios iš Klaipėdos).

Buvo gera matyti, kaip pamažu į renginį renkasi skirtingo amžiaus žmonės: mačiau ir mažą vaiką, ir garbingo amžiaus senolį. Dvi savanorės pasitikdavo ateinančius žmones ir klausėsi jų lūkesčių, kurie buvo tokie: susipažinti su „Jaunimo linija“; prasmingai praleisti laiką; sužinoti daugiau informacijos apie emocinę pagalbą kitam, kad šią informaciją galėtų skleisti kitiems, pasidalinti drauge su mokiniais; sužinoti, kaip žmogus mąsto, kaip supranta viską iš psichologinės pusės; sužinoti kažką naujo; pažiūrėti, kas per renginys, kokias problemas nagrinėsim, išgirsti kalbančiųjų („Jaunimo linijos“ atstovų) nuomonę apie savižudybes.

Vienus domino Andrius Mamontovas kaip asmenybė, kitus – psichologija, treti buvo patys organizatoriai (renginį suorganizuoti paskatino susirūpinimas dėl jaunimo, kuriam neaišku gyvenime, kuris yra pasimetęs; gal renginys padės rasti kai kuriuos atsakymus).

Renginį pradėjo A.Mamontovas, sudainavęs „Marso kanjonus“, ir tęsė Paramos fondo „Jaunimo linijos“ direktorius Paulius Skruibis ir „Jaunimo linijos“ savanorė Ausma. Pasisakymai keitė vienas kitą, ir aš stebėjau sėdinčius žmones, rašančius ant lapelių savo klausimus, atidžiai besiklausančius atsakymų, viduryje renginio išeinančius paauglius ar nerimstančius vaikus (kiekvienas buvo laisvas pasirinkti savo buvimo būdą ir trukmę).

Klausiausi ir aš žodžių apie nuoširdaus pokalbio svarbą, apie atidumą artimajam, apie užuominas, kuriomis kalba apie savižudybę galvojantis žmogus, apie rūpestį savimi, apie religiją... Andrius, Paulius, Ausma dalijosi asmeniniais atradimais. Kalbėjo atvirai, trumpai, aiškiai, taikliai. Tikiuos, kad ne tik į mano širdį. Net nepajutau, kaip prabėgo pusantros valandos, tik pamačiau, kaip A. Mamontovas vėl siekia savo gitaros.

Po renginio žmones kvietėme dar pasilikti su mumis: išgerti arbatos, pasikalbėti, pasidalinti įspūdžiais. O jie buvo tokie: „svarbiausia, kas įstrigo – kaip padėti kitiems“; „smagu buvo išgirsti plačiau apie tai, ką jau žinojo“; „gerai, kad klausimų uždavimas vyksta anonimiškai, nes taip žmonėms drąsiau paklausti“; „gražu, išsamu, įdomu“; „labai gerai, kad vyksta tokie renginiai, nes tokios diskusijos reikalingos“; „viskas patiko: Mamontovas, savanoriai“.

Norisi padėkoti marijampoliečiams už jų paprastumą ir dėmesingumą. Pati noriai prisimenu šį renginį. Ir vieną mintį, išsakytą jo metu: vienam blogam darbui atpirkti reikia padaryti dvylika gerų darbų. Ar pavėlavimas yra blogas darbas? Bet kuriuo atveju, mąstau apie gerus darbus. Ir vienas iš jų gal bus dėmesys mano artimiesiems ir draugams: papasakosiu mamai apie Marijampolę, paklausiu nuliūdusios draugės, kaip ji. O kas būtų, jei kiekvienas iš mūsų skirtumėme daugiau laiko šalia esantiems, jei nebijotumėme kalbėti apie skaudžius rūpimus dalykus, kokių pokyčių tada sulauktumėme? Gera, kai galime juos pradėti nuo savęs.

Artimiausias „Nebijok kalbėti“ renginys vyks Panevėžyje, gruodžio 16 d. 15 val. Kultūros centro Panevėžio bendruomenių rūmuose.

NEMOKAMI EMOCINĖS PARAMOS TELEFONAI

Jaunimo linija: 8 800 28888, I-VII visą parą;

Vaikų linija: 116 111, I-VII 11-21;

Linija Doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui: 8 800 77277, I-V 16-20;

Pagalbos moterims linija: 8 800 66266, I-VII 10-21;

Vilties linija: 116 123, I-VII visą parą.

https://www.jaunimolinija.lt/internetas

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.