Dievo paieškose esu naujokas, tad nutariau labai pats nevargti, o pasinaudoti kitų įdirbiu. Tikriausiai, tie kiti jau bus seniai išsisprendę pasirinkimo vargus ir gerokai nukeliavę į priekį.
Pasipainiojo kažkoks lankstinukas, kuriame statistika verkė, kad jau mūsų nebe 3 milijonai ir dar informavo, kad vos ne 8 iš dešimties yra oficialiai patys apsiskelbę, keliaują pas Dievą katalikybės keliu, dar vienas iš dešimties – kitokio kelio mynėjas ir dar mažas truputėlis – tiesiog keliaujantys.
Prisiminiau draugą, kuris dėvėjo labai dvasingą veido išraišką ir buvo ar tik ne jogos instruktorius. Greit primečiau – pagal statistiką ir tikimybių teoriją, jei aš dar netikintis, tai jis garantuotai bus katalikas. Eisiu pas jį ir paklausiu, nuo ko pradėti.
Nieko nesupratau, bet jaučiau kad sunku man sėdėti lotoso pozoje ir kad matyt tai ne tas kelias, nors jis primygtinai įrodinėjo kad didžioji dalis jo kursantų yra krikščionys, nors jis pats asmeniškai yra platesnio kelio šalininkas ir vis kartojo – Indija, Indija...
Kažkaip nesuėjo man tie visi galai su jo kelio platumu ir likau susierzinęs, su prieskoniu, lyg kas norėtų mane apgauti.
Nutariau griebtis interneto.
„Pagooglinau“ ir sužinojau, kad Lietuva yra Marijos žemė, Klaipėdos kraštas – Švyturio šalis, o antroji religija – krepšinis. Dabar man antroji laikinai nerūpi, nes kol kas sunkiai sekasi išsispręsti su pirmąja.
Kaip tyčia, grįžo draugas iš Anglijos ir porina, kad ten – anglikonai, Vokietijoj – liuteronai, o Amerikoje – presbiterionai ir dar visokie... Ir dar sakė, kad jei nori gerai uždirbti naftos verslovėse Arabijoje, geriau tapti musulmonu. Kai lėktuvas nusileis Europoje, galėsi vėl atsiversti. Na, toks, suprask, konvertitas, vartaliojiesi sau pagal religinės valiutos kursą.
Pasimečiau galutinai dar nė nepradėjęs kelionės.
Maniau galą gausiu tarp tokios gausybės įmanomų pasirinkimų ir dar labiau nesupratau, ko visi iš Marijos žemės evakuojasi į kitas šalis su kitokiais tikėjimais? Palauk, tai ar verta investuoti laiką į Marijos žemės papročius, jei paskui reikės gal persiorientuoti, juk dabar visi visur tik integruojamės, persiprofiliuojamės.
Rusiškai nebešnekam, tik keikiamės, o angliškas f...ck jau greit perspjaus rusišką analogą ir pateks į dažniausiai vartojamų žodžių šimtuką. Vakarėjame...
Po vakaro paprastai būna naktis... Bet gera žinia, kad po nakties dažniausiai būna rytas, aišku, jei naktį nieko nenutinka.
Po šių Seimo rinkimų gali ir apsiversti tendencija, ar eiliškumas... Kas ką žino ir ko nežino. Nes tie, kurie žino – tyli, o kas nežino – daugiausiai rėkia. Ir žinok tu sau žmogau.
Sunkios mintys apgulė mane, protas aptemo. Reikėjo aiškios krypties, kokio nors švyturio. Švyturio, Švyturio, Švyturio... Kažkur pasąmonės erdvėse klajojo aidas.
Palauk, palauk, nušvito man, gal kur Švyturio kraštas, ten nebe Marijos žemė?
Švyturio kraštas prasideda koks 10 km iki Klaipėdos, taip skelbia autostradoje milžiniškas stendas, net naktį ryškiai apšviestas: „Sveiki atvykę į Švyturio kraštą“. Na, o kur jis, tas kraštas baigiasi?
Neaišku, nes mačiau milžinišką „Švyturio“ areną, buvau spektaklyje „Švyturio“ menų doke ir grįžau namo „Švyturio“ taksi, nes sušalau autobusų stotelėj apklijuotoj „Švyturio“ alaus reklama.
Supratau, kad čia Marijos žemė, matyt, ir baigiasi, nors Marijos – Taikos Karalienės bažnyčios Klaipėdoje bokštas iš viršaus su pašaipa žiūri į čia pat apačioje išsikerojusią „Švyturio“ gamyklą.
Nors be reikalo, be reikalo pamaniau pašaipauja, tegul palygina savo parkingą su „Švyturio“ arenos automobilių stovėjimo aikštele.
Dar supratau, kad antroji religija yra remiama „Švyturio“.
Jei būtų Marijos žemės teritorija tai tikriausiai vyrautų žydros ir baltos kodinės spalvos. „Omnitel“ persidažius į violetinę, Marijos žemės atspalvių šiam krašte visai sumažėjo, tuo tarpu geltona su juodu jau sukūrė tūlam piliečiui refleksą – ima tekėti seilės ir norisi alaus, kaip Pavlovo šuniui iš biologijos vadovėlio, arba pagal nesenų laikų lozungą „govorim partija - podrazumevajem Lenin“.
Žodžiu, jei matai geltoną – nori alaus, norisi alaus – perki „Švyturį“.
Nusigandau, kad su tokiom ideologinėm ir reklaminėm pajėgom ir ta visur šmėžuojančia geltona spalva antroji religija gali greitai tapti pirmąja.
Ta dabartinė antroji religija yra labai gudri ir gaji – kai keli vyrukai bėgioja paskui oranžinį kamuolį, du milijonai žiūri ir geria „Švyturį“.
Taigi tikroji religija yra „Švyturys“, o krepšinis – tik reklaminis lukštas.
Kad pas Dievą eina katalikybės keliu, piliečiai statistikai pasiskelbė patys, o kad į kapus eina alkoholizmo keliu, už juos ir apie juos paskelbė statistika. Matyt, antrasis variantas yra objektyvesnis, nes remiasi faktais.
Dar statistika sako, kad tuo skubėjimu į kapus mes bene pirmaujame Europoje. Čempionai! Bent jau čia! Taigi, už jūsų ir mūsų pergales!
Tiesa, jei jau prisiminėm lozungus, tai pagalvojau, kodėl Lietuvoje nebeliko sąžinės. Suvartojo alaus gamybai? Patys aludariai netyčia išsidavė savo reklaminiu šūkiu: „Pagaminta su sąžine“.
Dar girdėjau tokį pašmaikštavimą: kodėl vienuoliai reklamoje vaizduojami su alaus bokalais? Atsakymas – apyniai padeda išlaikyti celibatą...
Kadangi Lietuvoj demografinė figūra apsivertusi aukštyn kojom, tai tautos labui verta apie tai susimąstyti. Bet dar girdėjau, kad apyniai būtent ir trukdo blaiviai mąstyti.
Gal sutapimas, bet būtent Švyturio krašte kyla garsiausio onkocentro statybos mūrai. Pranciškonai darbuojasi iš peties, sako darbo bus neaprėpiama galybė. Guosti, gelbėti, palydėti, nukreipti...
Kadangi valstybė jau vengia garsiai deklaruoti terminą „ori senatvė“, nes bijoma, kad filosofinis terminas gali tapti finansiniu, tai pranciškonai nors nuoširdžiai pasirūpins oria mirtimi. Yra net gražus, mistiškai skambantis tam terminas – hospisas.
Abiejų religijų tolerancija, gal net ekumeninė draugystė? Ypač ekumeniška ir tolerantiška yra antroji religija, nes ieško sau fanų, žinodama, kad suradusi jų kritinę masę, taps pirmąja religija.
Kaip tada su ta religijų painiava? Tiesiog sprogsta galva.
Na, tai ar verta tada gilintis į tai kas bus antroji religija, gal pradėti nuo potencialios pirmosios, nors užtat potenciali antroji turi gražius laidojimo papročius?
Juk visi keliai veda pas Dievą! Klausimas tik toks – ką tu Jam atėjęs pasakysi ir ką Jis tau?
Ar turi vizą keliautojau, Marijos žemės ir Švyturio krašto pilieti? Iš kur eini ir kur eini? Gero kelio!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
