Organų donorystė. Kaip būti tikram, kad tavęs neišmėsinės per prievartą?

Nepraleiskime vėjais ir teorijų, pasak kurių, tapęs organų donoru gali būti išskrostas sveikut sveikutėlis. Sklando gandai, kad tapęs donoru gali būti sumedžiotas ir išmėsinėtas, jei milijonieriui ar jo artimam žmogui prireiks būtent tavo grupės kraujo ar kitų kriterijų turinčio žmogaus organų.

Nepraleiskime vėjais ir teorijų, pasak kurių, tapęs organų donoru gali būti išskrostas sveikut sveikutėlis.<br>V. Balkūno asociatyvi nuotr.
Nepraleiskime vėjais ir teorijų, pasak kurių, tapęs organų donoru gali būti išskrostas sveikut sveikutėlis.<br>V. Balkūno asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Trapopkinas

2012-12-18 23:00, atnaujinta 2018-03-14 13:24

Labai įdomu yra tai, iki kokio amžiaus galima tapti organų donoru.

Nepraleiskime vėjais ir teorijų, pasak kurių, tapęs organų donoru gali būti išskrostas sveikut sveikutėlis. Sklando gandai, kad tapęs donoru gali būti sumedžiotas ir išmėsinėtas, jei milijonieriui ar jo artimam žmogui prireiks būtent tavo grupės kraujo ar kitų kriterijų turinčio žmogaus organų.

Visi žinome, kad žmogus žmogui yra vilkas. Kai vilkas iššiepia dantis, kiti vilkai iš karto supranta, kad reikia laikytis atokiau nuo jo. O su žmogumi yra atvirkščiai. Kai žmogus parodo mums savo dantis, mes galime galvoti, kad jis mums šypsosi. Įtaresnis ar įžvalgesnis gali numatyti, kad bešypsančiojo šypsena gali turėti ne tik teigiamus ketinimus.

Gana tų pavyzdžių. Grįžtu prie temos esmės. Kaip žmogui būti garantuotam ir tapti organų donoru, jei visi žinome, kad žmogui pinigai yra svarbiausia? Įsivaizduokime: aš esu milijonierius ir man žūtbūt reikia kažkokio organo. Daktaras, kuriam sumokėjau solidžią sumą, man sako: „Analizuojant duomenų bazę, matome, kad yra tik keli donorai, kurių organai tiktų tau.“ Ar aš, būdamas milijonieriumi, negaliu tuo pasinaudoti? Ypač kai mano gyvybė kabo ant plauko.  

Nesiginčys su manimi nė vienas, kuris turi nors kiek sveiko proto, kad pinigai gali viską. Šiais laikais žmogus yra išsigimęs iki tokio lygio, kad dėl pinigų gali nužudyti net motiną ar tėvą (daug tokių pavyzdžių turi Lietuvoje).

Tad kaip būti garantuotas ir pasitikėti sistema, jei sveiko proto būdamas supranti, kad norėdamas gero gali tapti auka?

Gerumas visada laimi, tad aš nepasiduosiu ir noriu atskleisti visus minusus ir pliusus apie donorystę. O tą padaryti galiu tik užduodamas klausimus specialistui.

***

Į klausimus atsako organizacijos Lietuvos asociacijos „Gyvastis“, jungiančios transplantuotus ir laukiančius transplantacijos pacientus, prezidentė Ugnė Šakūnienė:

1) Iki kokio amžiaus galima tapti organų donoru?

Seniausiam pasaulyje organų donorui buvo daugiau kaip 90 metų, o seniausias audinių donoras (ragenų) buvo 102 metų amžiaus. Lietuvoje taip pat yra buvę donorų apie 60-70 metų amžiaus.

2) Kaip donorui būti garantuotam, kad jis nebus auka ir pinigų pritekęs asmuo nepasinaudos galimybe išmėsinėti tą organų donorą, kurio organai jam tinkamiausi?

Pirmiausia išsiaiškinkim, kas yra donoras. Donoras – asmuo, padovanojęs savo kraują, kaulų čiulpus, organus arba audinius. Žmonės, kurie užpildė sutikimo formą po mirties paaukoti organus transplantacijoms, nėra donorai. Jie tik išreiškė pritarimą organų donorystei. Už ką mes jiems labai dėkingi.

Lietuvoje donoro kortelę galima įsigyti nuo 2000 metų. Iki šių dienų ją įsigijo apie 16300 Lietuvos piliečių. Dar nė vienas donoro kortelę turintis žmogus netapo organų donoru.

Organai transplantuojami remiantis medicininiais kriterijais, o ne žmogaus populiarumu ar piniginės storiu – šie faktoriai nepadės organui greičiau ir geriau prigyti.

Taps žmogus organų donoru ar ne, lemia ne donoro kortelės turėjimas, o mirties priežastis, smegenų mirtis ir kitos aplinkybės, sąlygos (dirbtinai palaikoma kraujotaka ir organų aprūpinimas deguonimi ir pan.), medicininė paciento būklė po smegenų mirties, artimųjų neprieštaravimas. Visa tai lemia mažą donorų skaičių.

Donoro kortelėje nėra informacijos, kuri padėtų nustatyti, ar žmogaus organai tinka transplantacijai. Daugelis garsių žmonių viešai deklaruoja turintys donoro kortelę, o daugelyje šalių turėti donoro kortelę ar spaudą vairuotojo pažymėjime ar kitaip išreikšti savo sutikimą, kad po mirties sutinka tapti organų donoru, yra garbės reikalas.

Per metus Lietuvoje donorais galėtų tapti apie 100 mirusiųjų. Tampa apie 35–40. Kodėl tiek mažai? Donorais gali tapti tik tie, kuriuos smegenų mirtis ištinka prijungtus prie aparatų, palaikančių organų gyvybines funkcijas: širdies, inkstų, kepenų darbą, kvėpavimą, kūno temperatūrą ir dar daug kitų gyvybinių rodiklių. Todėl bet kokio nelaimingo atsitikimo metu žuvusio žmogaus organai netinka transplantacijai.

Transplantacijoms netinka ir smegenų mirtį po nelaimingo atsitikimo patyrusio žmogaus, jeigu organai yra sužaloti (plyšimai, sukrėtimai ir kt.) arba juose nebėra kraujotakos, todėl jie neaprūpinami deguonimi ir kitomis būtinomis medžiagomis.

Svarbiausia – turi būti imunologinis atitikimas (kitaip organą atmes ir transplantacija bus beprasmė); Recipientas (žmogus, kuriam reikalinga transplantacija) neturi turėti jokios infekcijos (slogos, kokio nors viruso, net ir nedidelio pūlinuko, sugedusio danties ir t. t.), nes po transplantacijos skiriamos didelės imunitetą slopinančių (taip, slopinančių) vaistų dozės, kad organizmas neatmestų persodinto organo. Todėl net ir nedidelė infekcija gali baigtis mirtimi.

Inkstų transplantacijai (inkstai yra porinis organas, todėl jie persodinami dviem žmonėms) kviečiami 6 laukiantys tokios operacijos. Persodinama dviem, keturi vėl grįžta prie dializės aparato. Persodinama tam, kam labiausiai tinka, kieno sveikatos būklė tuo metu tinkamiausia.

3) Jeigu žmogus nėra donoras ir žuvo auto avarijoje ar kaip kitaip, kas nekelia abejonių dėl jo mirties aplinkybių, ar teisėta yra atlikti kūno skrodimą, net jei artimieji to neprašo?

Dėl skrodimo, deja, tiksliai negaliu atsakyti. Bet, mano supratimu, jei nėra kokių nors teisinių priežasčių, per prievartą skrodimo niekas neatlieka.

Dėl organų paėmimo transplantacijoms. Jei patekusį į avariją žmogų smegenų mirtis ištiko ligoninėje, prijungtą prie visų organų gyvybines funkcijas palaikančių aparatų, ir jis gali tapti organų donoru dėl medicininių priežasčių bei turi donoro kortelę, teoriškai gydytojai jo organus paimti galėtų. Kadangi tokio atvejo dar nebuvo, tai svarstymai yra teoriniai. Tačiau, kiek teko kalbėti su reanimacijos bei intensyviosios terapijos gydytojais, jie sako, kad artimieji ir tokiu atveju būtų informuoti. Ir jei jie prieštarautų, visi šie gydytojai sakė, kad organų persodinimui neimtų. „Kam mums tie skandalai ir nemalonumai?“ – sako jie.

Mūsų (Lietuvos asociacijos „Gyvastis“, jungiančios transplantuotus ir laukiančius transplantacijos pacientus) nuomone, jie teisūs. Organų donorystė – jautri sritis, todėl, kilus skandalui, persodinimai gali iš viso baigtis. Todėl geriau tegu dabar miršta keletas žmonių, negu transplantacijos iš viso sustoja.

Mes sakome: svarbiausia savo nuomonę apie organų donorystę (pritarimą jai ar nepritarimą) pasakyti šeimos nariams. Jei neduok Dieve kas nors atsitiks, jiems nereikės svarstyti, ko būtų norėjęs miręs jų artimasis.

4) Kaip galite garantuoti, kad daktaras nesutiks už didelius pinigus neoficialiai atlikti organų transplantaciją?

Kaip tą atlikti, kad niekas nesužinotų, jei transplantacijos procese dalyvauja nuo 50 iki 70 asmenų? Kaip tą nuslėpti nuo kitų pacientų, kurie mintinai žino visus laukiančiuosius persodinimo operacijų? Kaip sužinoti, kad organas tiks, jei atitikimo tyrimai imunuloginėse laboratorijose daromi tik tada, kai yra donoras?

Tada kartu imamas donoro ir recipiento (žmogaus, laukiančio transplantacijos) kraujas ir žiūrima, koks yra audinių suderinamumas, sprendžiama, ar transplantacija iš viso galima.

Kaip žinoti, kurių imunitetą slopinančių vaistų ir kokios jų dozės reikės? Kaip garantuoti, kad po persodinimo nereikės kokių nors skubių priemonių? (pvz., atlikti dializės procedūros, skirti skubų gydymą intensyviosios terapijos skyriuje ir t.t.). Transplantacijas atlieka chirurgai (daugiskaitoje, nes vienas transplantacijos neatliks).

Pacientus po transplantacijų gydo terapeutai. Atitikimo tyrimus atlieka imunulogai. Organų funkcijos tyrimus atlieka kiti medikai. Pacientus prižiūri, leidžia vaistus slaugytojos.

5) Kaip lietuvis gali pasitikėti mediku, kai visi žinome, kad be kyšio niekas į tave nekreipia dėmesio?

Visų pirma, ne visi „žinome“, kad be kyšio į tave niekas nežiūri, ar negydo. Bloga patirtis visada išlenda ir yra garsiai diskutuojama, o daugybė gerų ir sėkmingų atvejų nieko nedomina. Man pačiai teko sutikti daugybė gerų nepaprastai gerų ir atsidavusių gydytojų, traukusių iš mirties nagų be jokių kyšių.

Tačiau šiame teiginyje yra tiesos – transplantacijų skaičius priklauso ir nuo visuomenės pasitikėjimo sveikatos apsaugos sistema. Jei ja nepasitikima – transplantacijų būna mažiau. Tiems, kurie visko bijo ir niekuo netiki, patarčiau arba užpildyti nesutikimo formą, kad organai po mirties būtų paimti transplantacijai, arba tiesiog savo požiūrį pasakyti šeimos nariams.

Ir dar vienas patarimas: įsivaizduokite, kad transplantacijos reikia jums arba jūsų mylimam žmogui. Kokio visuomenės požiūrio į organų donorystę norėtumėte?

Laukiančiųjų kokio nors organo transplantacijos gyvybė tiesiogiai priklauso nuo visuomenės. Jei visuomenė pritars organų donorystei, tokie žmonės gyvens. Jei nepritars, jie mirs.

Per metus Lietuvoje atsiranda apie 350 žmonių, kurių savi organai nustoja funkcionuoti. Per metus Lietuvoje būna apie 35-40 organų donorų. Taigi kiekvienas iš mūsų gali atsidurti bet kurioje „barikadų“ pusėje – ir tarp tų, kurie gali tapti donorais, ir tarp tų, kuriems reikia donoro. Atsidurti tarp laukiančiųjų tikimybė didesnė.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.