„Paklausykit!“ – nustebęs sušuko tėvelis. Atbėgę su broliu į svetainę, nesupratome ką tėtis turėjo galvoje, – jis atidžiai stebėjo per TV3 kanalą rodomą Nomedos Marčėnaitės organizuojamos „Išsipildymo akcijos“ pirmąją laidą.
„Pasakoja apie Ignalinos rajone esančius vaikų globos namus!“ – susijaudinęs sušuko jis, o mes su broliu vis dar nesupratome, kodėl tėvai tokie nustebę. Po kelių akimirkų išgirdau pavadinimą „Naujojo Daugėliškio vaikų globos namuose lankėsi TV3 žinių vedėjai“ ir pastebėjau, kaip mano šeimos narių veidus papuošė plačios šypsenos, kurių dėka supratau, ką jie turi galvoje – juk mūsų pavardė Daugėlai! Koks atsitiktinumas! O galbūt, sutinkate su teiginiu, kad atsitiktinumų nebūna? Tuo tiki ir mano šeima, kuri tą patį vakarą nusprendė – „Mes vyksime į Ignaliną!“
„Šiandien!“ – ankstų rytą sušukau broliui į ausį! „Šiandien mes važiuosime į vaikų globos namus!“ – džiaugiausi aš. Po ilgai lauktos popietės, pažvelgiau į pravažiuojantį ženklą „Kaunas“ ir nekantraudama tėvų klausiau, kada būsime Ignalinoje. Po dviejų valandų, išvydau didžiulį baltą namą, pro kurio langus žvelgė patys mažiausieji. „Užeikite, seneli!“ – atidaręs duris, kvietė vienas iš vyriausių globotinių. Užlipę į antrąjį aukštą pamatėme visus šių namų vaikučius – tuos, kurie čia įsikūrė vos prieš kelis mėnesius, bei tuos, kurie čia gyveno paskutiniuosius metus.
Kalėdų Senelis klausėsi tyliai sakomų eilėraščių, teiravosi mokytojų, kurie auklėtiniai yra darbščiausi ir atsakingiausi, klausinėjo, kokių dovanėlių vaikai laukia. Po kelių valandėlių, Kalėdų Senelis atskleidė mažą paslaptį – „Šiais metais nusprendžiau Jums padovanoti kompiuterį“, po šių žodžių pasigirdo pilni nuostabos balsai ir nedrąsus klausimai – „Ar galėsime pažaisti?“.
Pasigirdus teigiamam direktorės Onos Rimšelytės atsakymui, visi namai skambėjo juoko ir džiaugsmo aidais. Garsiai tardami „ačiū!“, vaikai Kalėdų Seneliui įteikė knygą „Ignalinos žemės spalvos“, kurioje kiekvienas užrašė savo vardą. Po ilgai laukto vakaro, su šeima žvelgėme į mojuojančius ir besišypsančius vaikus, širdyje jausdami svarbiausia – „Mes čia sugrįšime“.
Po dvylikos mėnesių, krentant baltoms snaigėms, mūsų šeima dar kartą susiruošė į Naujojo Daugėliškio vaikų globos namus. Šį kartą vaikus Kalėdų Senelis stebino individualiomis dovanėlėmis, kuriose mažieji rado spalvinimo knygelių, pieštukų, mašinėlių, dėlionių, o vyresnieji džiaugėsi parfumerija, knygomis bei fejerverkais. Nuoširdžiai džiaugiausi matydama drąsesnius ir kūrybingesnius vaikus, kurie ne tik išraiškingai deklamavo eilėraščius, bet ir dainavo Kalėdines giesmes. O vyriausios auklėtinės Kalėdų Senelį nustebino muzikiniu koncertu – jos grojo akordeonu, pianinu bei kanklėmis. Šiais metais iš vaikų namų išėjome ne tik kupini gerų emocijų, bet ir nešini vaikų darytomis dovanomis.
Metai skriejo tarytum vėjai, o kartu su jais augo tarp mūsų šeimos ir vaikų namų užsimezgęs ryšys. Kiekvienais metais Kalėdų laukiu su didžiausiu nekantrumu: kas kartą žaviuosi, kaip nuoširdžiai mano tėvai renka dovanėles mažiesiems, diskutuoja kokie daiktai būtų įdomesni paaugliams, ruošia saldainių siurprizus. Prisiminusi dovanas, norėčiau padėkoti tiems, kurie sužinoję apie mūsų ketinimus, nustebino suteiktomis nuolaidomis įvairioms prekėms: saldainiams, žaislams ir netgi degalams.
Kiekvienais metais aš atsisveikindavau su drąsesniais, atidesniais, ir svarbiausia, atviresniais vaikais. Kas kartą mūsų šeima Naujojo Daugėliškio vaikų globos namus palikdavo su gražiausiais įspūdžiais, puikiomis nuotaikomis ir rankų darbo dovanomis: paveikslėliais, eglutėmis, knygomis bei stiklinėmis vazelėmis.
Iš pirmo žvilgsnio, šiandienos vakaras niekuo nesiskiria nuo to, apie kurį Jums minėjau pasakojimo pradžioje. Mano šeimos nariai maloniai šnekučiuojasi, o aš, žvelgdama į vaikų dovanėles tariu: „Jau greitai pasimatysime, mielieji!“ Jūsų, kaip ir kiekvienais metais, laukia saldainiai ir dovanėlės! Mano tėvelis ruošia Kalėdų Senelio kostiumą, o aš svarstau, kaipgi šiemet atrodys mano draugų vadinama Snieguolė.
Didžiuojuosi ir „ačiū“ tariu savo mažiesiems draugams – Jūs mano šeimos Kalėdas paverčiate stebuklu! Kas kartą mums padovanojate vis įdomesnius muzikos koncertus, dramos spektaklius bei sakote išmoktus eilėraštukus. Su šypsena veide galvoju apie paauglius – Jūs visada mūsų vakarą papuošiate originaliais šokiais, rankų darbelio gaminiais ir linksmais pašnekesiais. Dėka Jūsų, supratau, kaip svarbu turėti šeimą – ją mylėti ir saugoti.
Ir, visų svarbiausia, dėkoju savo tėveliams, kurie mane išmokė, kad skleisti gerumą ir dalintis tuo ką turi – svarbiausia. Su pagarba žvelgiu į savo tėvelį, kuris dešimt metų, Naujojo Daugėliškio vaikų globos namų auklėtiniams nėra parodęs savo tikrojo veido, ir su džiugesiu žvelgiu į mamą, kuri tiek metų palaiko mūsų šeimos tradiciją.
Jaukių ir prasmingų švenčių! Tegul Jūsų namus aplanko gėris ir laimė!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
