Gyvenau su tėčiu, kuris man buvo visas gyvenimas ir kuriam aš be galo rūpėjau. Praėjo dar keleri metai, man buvo maždaug 13-14 metų, va, tada ir prasidėjo mano sunkiausi metai. Pradėjau ilgėtis mamos, man jos labai trūko ir trūksta. Pradėjau galvoti, kodėl taip atsitiko, kaltinau save ir aplinkinius, pykau ant viso pasaulio.
Be galo mamos ilgėdavausi, vergdavau, trokšdavau pajusti jos švelnų apkabinimą, šiltą bučinį ir tą meilę, kurią gaudavo kiti vaikai iš savo mamų. Deja, supratau, kad to jau niekada nebus. Dažnai pagalvoju, kad žmonės nemoka vertinti to, ką turi, o kai praranda, tik tada supranta, kaip tai buvo jiems svarbu.
Tad branginkit savo artimuosius, nes kai juos prarasite, nebegalėsit nei apkabint, nei pasakyt, kaip juos mylite.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
