Antuanas de Sant-Egziuperi rašė, jog svarbiausia yra žmogaus ryšys su žmogumi. Nors dažnas mėgstame sakyti, jog nuo žmonių pavargome ir per didžiąsias metų šventes mielai pasėdėtume prie televizoriaus vieni, be draugų ir jais bandančių jais pasivadinti, iš tikrųjų vienatvė yra sunkiausiai pakeliama būsena. Bet mes to nežinome, kol nepajuntame skausmingo jos prisilietimo.
Prisimenu vieną Kūčių vakarą ligoninės palatoje, kai po keletą valandų trukusios operacijos koją slėgė gipsas, o pabandžius pajudėti, perverdavo toks skausmas, jog atrodė lyg sulaužytas būtų visas kūnas.
Palatoje nelaimėlių daugiau nebuvo. Pro langą ryškiai švietė dangaus pašvaistė, retkarčiais pravažiuodavo greitosios medicinos pagalbos automobiliai ir daugiau - jokių garsų, tarsi visi būtų susėdę prie Kūčių stalo, specialiai čia palikdami mane vieną.
Tylą sudrumstė maistą dalinančios moters žingsniai. Pravėrusi palatos duris ji padėjo ant spintelės man skirtą šventinę vakarienę - du gabalėlius silkės su šaukštu burokėlių ir nieko nepasakiusi išėjo.
Prie tos silkės negalėjau net rankos ištiesti. Atrodė, jog nieko baisesnio už šią vakarienę negali net būti. Užsitraukusi antklodę pajutau, kaip akyse tvenkiasi ašaros - na kodėl, kodėl visi mane palikote šį Kūčių vakarą, kai laužiate paplotėlį, linkėdami vieni kitiems sveikatos, gerumo ir meilės? Juk net ši storulė maisto dalintoja nepaklausė, ar man neskauda per nelaimingą atsitiktinumą lūžusios kojos? Ta moterytė, galvojau, greičiausiai mintyse mane koneveikia, kad turi dirbti ir negali būti šį vakarą su savo artimaisiais. Jei būtų ko nors paklaususi, tikrai būčiau papasakojusi, kaip mane iš rajono ligoninės, siaučiant pūgai, per plikledį su lašine vežė greitoji, kaip slydo mašinos ratai ir kaip slaugytoja meldėsi, kad tik mes laimingai pasiektume Kauną.
Supratusi, jog stebuklo nebus, ėmiau svarstyti, kodėl čia esu viena? Iš pradžių pajutau pyktį visiems namiškiams. Jie gi laužia paplotėlį, o manęs tikriausiai net neprisimena. Dukra, svarsčiau, ateiti tikrai negali, nes, kaip ir ta storulė maisto dalintoja, šį vakarą dirba ligoninėje. O anyta tikriausiai jau paruošė Kūčių stalą visiems ir visi jau atvažiavo - sūnus, dukros, anūkai.
Nusišluosčiusi ašaras prisiminiau, jog vis dėlto mes gyvename komunikacijos laikais, ir surinkau mobilaus telefono numerį.„Taip, mes jau sėdime prie močiutės paruošto stalo. Ir ir kita močiutė yra. Tik jinai sako kad strėnas labai skauda, vos paeiti gali. Bet vis tiek atvažiavo. Mes tave mylime ir norime būti kartu, bet negalime. Tu mūsų lauk rytoj. Mes būtinai atvažiuosime“, - išpyškino giminaitė, išblaškydamas vienatvės skausmą.
Ir tikrai - kitą dieną sugužėjo visi - ne tik su kalėdinėmis dovanėlėmis, bet ir su mano taip laukta meile ir šiluma. Džiugiausi, jog nebesu viena, kad jie manęs nebuvo pamiršę, o tiesiog nenorėjo palikti močiutės, kuri taip visų laukdavo Kūčių vakarą, vienos.
Prisiminusi tas ašaras ir ano vakaro trumpalaikį pyktį, šiandien pagalvoju, jog atiduočiau bet ką, kad tik močiutė vėl būtų gyva ir lauktų mūsų visų su savo ruoštais patiekalais ir šiltais žodžiais: „Nesipykim, vaikai, juk dar gerai gyvenam - turim ne tik duonos, bet ir vieni kitus“.
Močiutė visada laikėsi tradicijos Kūčių vakarą padėti ant stalo lėkštelę tiems artimiesiems, kurių nebėra. O šiandien mes dedame lėkštelę, atmindami ją. Tiesa, ne ant to stalo, prie kurio susėsdavome jai gyvai esant. Jai išėjus, mes nebesusirenkame, į mūsų širdis sugrįžo pyktis, savanaudiškumas, mes ir patys nebežinome, ko nepasidalijame. Vieni kitų nebeieškome net Kūčių vakarą, kiekvienas tupime savo gūžtoje, o susitinkame tik per laidotuves.
Ar mes vieni tokie, praradę ryšį su savo artimaisiais? Ar vieni, užvaldyti pykčio, graužiami nesantaikos kirmino? Kitaip tarsi ir gyventi nemokame, nors Šventame Rašte parašyta: „ O aš jums sakau :mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai: jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“.( Mt 5,40 – 44).
Nesipriešinti tam, kas tave užgauna per dešinį skruostą ir atsukti jam kitą, ir jei kas atima iš tavęs marškinius, atiduoti jam ir apsiaustą, o jei kas kviečia nueiti mylią, nužygiuoti su juo dvi, retas bemokame.
Tokio Švento. Rašto kvietimo nebesuprantame. Tai dažnam iš mūsų iš viso nesuvokiama - kodėl aš turiu tą žmogų mylėti, už jį melstis, jei jis man ir kitiems darė tik bloga?
Tokios mintys Kūčių vakarą tarsi ir neturėtų kamuoti, bet jos iš kažkur ateina, atplaukia, nes mes, būdami katalikai, vis dėlto gyventi pagal Dievo valią nemokame.
Mane sukrėtė moters, kuri, badavusi dvidešimt aštuonias dienas, pamačiusi prie vienuolyno elgetaujantį, kepurę pasidėjusį kalinį, pakvietė jį į savo namus ir patikėjo net buto raktus. Draugas, kuris su ja gyveno, pasakė, jog bendrais indais su tuo valkata nesidalins ir išėjo, moterį pasmerkė motina, sakydama, jog šis valkata tiek blogo visiems padarė, todėl nusipelnė tik kalėjimo grotų... Geradarė iš tiesų mums atrodo, kaip išprotėjusi, kuriai, tiek laiko nevalgius, „nuvažiavo stogas“.
Jis sėdėjo prie vienuolyno durų, kurios jam buvo užtrenktos, o ta moteris tiesiog pasibaisėjo, kad ateina žiema, šaltis, o žmogus be pastogės, gatvėje, niekam nereikalingas ir visų apleistas. Taip, jis kaltas, jis iš tiesų labai kaltas, kad nedorai gyveno, bet tos moters širdyje buvo tiek gailestingumo, jog ji tiesiog negalvojo, kuo visa tai baigsis. Vyras savo amato nemetė. Ji išeina į darbą, o jis - elgetauti... Mes tos moters tikrai nesuprasime, nes niekada nepatikėsime tokiais žmonėmis kaip tas prie vienuolyno sėdėjęs valkata. Tai virš mūsų suvokimo ribų. Geriausiu atveju galima jam į kepurę įdėti litą arba mestelėti, jog eitų geriau dirbti...
Kalėdų žvaigždė kviečia meilei ir susitaikymui. Kaip tai padaryti, kad liktum skaidrus lyg lašas, be pykčio, pagiežos, su viltimi ir tikėjimu? Kaip?
Šios Kūčios yra paženklintos ypatingu ženklu - visi jaučiame, kad vienišų, apleistų, nesugebančių kabintis į gyvenimą žmonių bus dar daugiau. Ar sugebėsime ištiesti pagalbos ranką, ne vien labdaringos sriubos lėkštę tiems, kuriuos kažkas išvarė į gatvę, pamiršo? Ar liks širdyje nors lašas gailestingumo. Ne vien lietuviško džiaugsmo – kaip gerai, kad kitam blogai.
Kažkodėl šiandien visi vienu balsu prakalbo apie tai, jog gali ateiti laikai, kai neturėsime net duonos. Kai taip kalbama, visada prisimenu vieną studentę, kurios mama išvažiavo dirbti į Ameriką. Jinai turėjo ne tik mokytis, bet ir prižiūrėti sergančią močiutę. Mama atsiųsdavo Lietuvoje likusiai dukrai pinigų. Atrodo, kad nieko netrūko. Tačiau ta mergina su skauduliu primindavo dienas, kai skurdžiai gyvenančiai šeimai vos užtekdavo pinigų , bet užtat kokia laimė būdavo, kai prie kuklaus vaišių stalo susėsdavo per Kūčias visi artimieji. Tai buvo brangiausios gyvenimo akimirkos, kurių jokie iš užsienio atsiųsti pinigai negali atstoti.
„Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys nesilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavi širdis“ (Mt 6, 7 – 21).
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
