Dabar man 31 metai, gimiau ir užaugau Lietuvoje, atėjo laikas - emigravau (tiems, kurie prieš emigrantus, pasakysiu: aš bent jau turėjau drąsos išbandyti kažką naujo).
Emigracija nėra lengvas dalykas, ypač jei esi vienas.
VIENAS ieškai kažkokio įsispyrimo, kažkokios pradžios, vienas ieškai kažkokios išeities, VIENAS supranti, kad esi niekas, tik VIENAS.
Ėjo laikas, diena po dienos, mėnuo po mėnesio. Viskas, rodos, pradėjo stotis į vietas - materialinė gerovė ir taip toliau. Atsirado tikrai geras darbas ir pareigos, kokių Lietuvoje net nebūčiau matęs. Ką jau matęs, net nebūčiau svajojęs.
Bėgant laikui pripratau prie to ir atsirado poreikis susirasti antrąją pusę. Nepatikėsit galbūt, bet prieš tai visada galvojau - kam man antroji pusė, jei tik kažką, atrodo, sutinku - tai tik įskaudina, sugniuždo, išsityčioja... Taip, būtent taip man visą laiką būdavo su merginom, likdavau išduotas, pažemintas ir panašiai.
Į moteris visada žiūrėdavau su pagarba, deja, emigracijoje pamačiau vieną dalyką: su tautiete negalėčiau nieko pradėti, nes lauktų tas pats likimas – melagystės, apgavystės, naktiniai kažkieno skambučiai ir panašiai.
Žinojau, kad man reikia antrosios puses ir tai atsitiko - vieną dieną ji pamatė mane, o aš pamačiau ją. Pirmasis akių pasimatymas įvyko darbe. Atrodo, viskas paprasta: vienas į kitą pažiūrėjome ir nuėjome savo keliais, aš atsimenu, net neatsisukau pažiūrėt, kur ji eina (matyt, vis dar kompleksavau), bet jau tada pagalvojau - smagu būtų, jei ji mane apkabintų.
Šis žvilgsnių medžiojimas truko apie mėnesį ir visa tai perėjo į pirmąjį pasimatymą. Tada ji priėmė mane savo nuomojamam kambaryje kaip patį garbingiausią svečią. Buvau sutrikęs - tikrai nelietuviški įpročiai... (nesakau, kad lietuvaitės blogos, bet tokios šilumos nesu gavęs iš nieko).
Pirmasis klausimas buvo, ar aš alkanas. Iš mandagumo atsakiau neigiamai. Po velnių, pagalvojau, kaip aš galiu pasakyt, kad aš alkanas, moteriai, pas kurią ateinu į svečius?
Tada ji manęs paklausė: „Nepyk, kad klausiu, bet ar tu turi viza čia būti?“. Sutrikau... Kas per klausimas? Aišku, mano atsakymas buvo toks: „Man net nereikia vizos“. Tada sutriko ji ir pirmą kartą paklausė, iš kur aš.
Kai atsakiau, kad iš Lietuvos, ji išsigando ir pasakė man: „Jei būčiau žinojusi, kad tu lietuvis, tikrai nebūčiau net kalbėjus su tavimi...“ Visiškai ją supratau, nes žinojau, kokia mūsų reputacija Europoje. Pabandžiau šį nerimą užgesinti, tad paklausiau: „O kaip tu galvojai, iš kur aš?“ Tada ji nusišypsojo savo žavia šypsena ir atsakė: „Galvojau, gal koks rusas ar šiaip koks rusakalbis nelegalas“. Pradėjau garsiai juoktis.
Tada viskas ir prasidėjo, apie pusmetį susitikinėjom, vienas kitam ramybės nedavėm. Jei ne aš, tai ji man skambindavo pasiteirauti, kur esu ir ką darau. Prisimenu, darbe, lifte, ji klausia, ką šiandien veiksiu. Atsakiau, kad nežinau, kad tikriausiai po darbo miegosiu. O ji išbėrė kaip žirnius į sieną: „Šiandien virsiu sriubą, man vienai bus per daug, tad tikiuosi, kad tu atvažiuosi pas mane apie 8 val. vakare“.
Prisimenu, pradėjau juoktis tada. Juokiausi kaip mažas vaikas, buvo tikrai juokinga, nes tokio pakvietimo į pasimatymą nesu gavęs, ir tai, beje, buvo pirmas kartas, kad kviestų mane.
Diena po dienos, viskas ėjosi tiesiog puikiai. Ji nusprendė, kad mums laikas kažką pradėt kartu. Aš daug nesipriešinau. Tą dieną aš prisimenu labai gerai. Ji paėmė mane už rankos ir pasakė: „Aš tau turiu kai ką pasakyti, kai ką tokio, dėl ko tu gali nuo manęs nusisukt, kai ką tokio, dėl ko gali mane palikti“.
Aš sutrikau, nesupratau, kas čia darosi... Atrodo, lyg jau pažinojau šia moterį, kokios čia dar gali būti bėdos, kad galėčiau nusisukt nuo jos?
Tada ji man rėžė tiesiai šviesiai: „Aš nelegalė, mano viza pase yra padirbta“. Kai ji man tai pasakė, aš tik nusišypsojau ir pasakiau: „O tu galvoji, man įdomu? Tu esi mano moteris, mano ukrainietė, mano mylimoji, mano vienintelė“.
Praėjo metai po šios žinios ir vis tik mes sugebėjome sumainyti žiedus Anglijoje. Tik dabar susidūrėme su problema: mano žmona negavo vizos gyventi Anglijoje dėl sugadinto puslapio pase. Laukimas, laukimas, laukimas...
Atrodo, įsimyli, prisiriši ir paskui įstatymas atima iš tavęs brangiausią tau žmogų. Taip jau esu vienas 3 mėnesius ir dar nežinau, kiek laiko reikės laukt. Bet sulauksiu, sulauksiu savo ukrainietes, savo žmonos. Sulauksiu šypsenos, kuri neišduoda, sulauksiu akių, kurios nemeluoja... Sulauksiu to ko, lietuvės nesupranta.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
