Lygindami save ne tik su kaimynais, bendradarbiais, daugiau pasiekusiais tėvynainiais, bet ir kitų šalių piliečiais, jaučiamės mažesni, menkesni, niekam tikę. Tačiau šis menkavertiškumo jausmas gali tapti mūsų perpetuum mobile siekiant viršenybės, įgyvendinamos remiantis socialiniu interesu, o kartu ir suvokimu, kad esame ne menkystos, nežinantys, kas esame ir ko siekiame, bet aukštai galvas iškėlę savos valstybės piliečiai, gerai žinantys savo istoriją
A. Adlerio teigimu, žmogaus gyvenimas yra pastatytas ant trijų kertinių akmenų: darbo, šeimos ir draugystės, kurie mums suteikia bendruomeniškumo (ar visuomeniškumo) jausmą; jausmą, kuris reiškiasi ne tik rūpinimusi kitais (ir ne tik per šventes, kaip galvoja nemenka dalis lietuvių), siekiu būti naudingu savo valstybės piliečiu, bet ir paties savęs realizavimu, įvardijimu ir suvokimu, jog esi atsakingas už tai, kam priklausai ir kieno dalis esi. Tai taip pat suteikia mums saugumo pojūtį, skatina vienybės ir išdidumo jausmą.
O jei negali pasakyti, kas toks esi ar kam priklausai? Jei net nežinai, ko reikia, kad pasijustum laimingas, savimi pasitikintis žmogumi? Jei net nepavyksta prisiminti, ar turi kuo didžiuotis savo krašte?
Psichologai teigia, kad laimingiausi žmonės yra tie, kurie aiškiai save suvokia kaip bendruomenės dalį ir ta bendruomene didžiuojasi. Bet ar tūlas šiandienos Lietuvos Respublikos pilietis tikrai žino, dėl ko gali didžiuotis savo valstybe?
Atsakymas į šį klausimą nėra jau toks lengvas, kaip gali atrodyti iš pradžių. Nauji prekybos centrai, nutiesti keliai ar miesto centre išdygę dangoraižiai atrodo gražiai, bet ar tai suteikia pasididžiavimo jausmą, pagilina savęs suvokimą?
Atmetus visus išorinius „blizgučius“, akys pamažu nukrypsta į šalies istoriją, jos raidą, žmones, kurie negalvodami apie jokius socialinius interesus tiesiog darbavosi kiekvieno, kad ir mažiausio, greta esančiojo gerovei. Ir čia atsiveria didžiuliai klodai: meno, religijos, technikos ir kt., kurie kiekviename mūsų sugula sluoksnis po sluoksnio ir sudaro mūsų „aš“ – savos valstybės piliečio, asmenybės savastį.
Vien pažvelgus į lietuvių literatūrą, rasime tokias asmenybes kaip K. Donelaitis su „Metais“, A. Baranauskas su „Anykščių šileliu“. O kur dar I. Simonaitytė su „Aukštujų Šimonių likimu“ ir „Viliumi Karaliumi“ ar J. Ivanauskaitė su „Placebu“ ir „Miegančių drugelių tvirtove“. Ir dar ne vienas rašytojas ir poetas žinomas daug toliau ir plačiau, nei kad mes galime įsivaizduoti. Vien K. Donelaičio „Metai“ išversti į tokias „egzotiškas“ kalbas, kaip japonų ar Aukštumų marių kalbą (Rusija). O tas faktas, kad dar 1977 m. „Metai“, UNESCO nutarimu, įtraukti į „Europos literatūros šedevrų biblioteką“, galbūt niekam ir nežinomas.
Bet ar bent vienas pagalvojote, kad galite šiais rašytojais, skaitomais visame pasaulyje, didžiuotis?
O kiek būtų galima pasakyti apie menininkus ir muzikus, kurie savo darbais stebina žmones visame pasaulyje. Tarkime, M. K. Čiurlionis, daręs įtaką ne vienai menininkų kartai, nutapęs tokius paveikslus, kaip „Pasaulio sutvėrimas“ ar „Tvanas“, kurie lygiaverčiai gali pretenduoti užimti vietą ir Luvre. Bet ar žinoma, kad jo vardu pavadintas ir asteroidas? Ar V. Grybas, kurio skulptūros, pavyzdžiui, džiugina ne vieno turisto akį ne tik Raseiniuose ar Jurbarke, bet ir Kaune. O šiandieniniai menininkai, kurių pavardės niekam nežinomos... Tarkime, skulptorius K. Pūdymas per savo kūrybinio darbo praktiką surengęs dešimtis parodų, nemažai jų užsienyje. Jo darbų yra ir P. Tretjakovo galerijoje Maskvoje, ir Lietuvos dailės muziejuje.
Žvilgterkime ir į niekam nežinomus liaudies menininkus, kurių drožinėtų kryžių ar Rūpintojėlių rastume kiekvienoje pasaulio valstybėje. Prieš 10 metų UNESCO šią meno rūšį įtraukė į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, nes kryždirbystė ir kryžių simbolika pripažinta unikalia žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybe. O mes, šios valstybės piliečiai, ar suvokiame ir vertiname tai?
O aktorių ir režisierių desantas, džiuginantis žiūrovus tokiuose teatruose, kaip Karališkasis Shakespeare'o teatras... Ar yra girdėjusių, kad lietuvių režisierius Eimuntas Nekrošius yra vienas populiariausių režisierių Italijoje? Ar kas skaitė tokį Pizos universiteto profesoriaus Pietro U. Dini komentarą: „Renesanso laikų mitas apie lietuvių romėnišką kilmę neišblėso iki šių dienų, būtent todėl, kad jį gaivino ypatingas šių tautų kalbų ir kultūrų ryšys per visą Europos istoriją.“
Prisiminkime ir Lietuvos vokalo žvaigždes K. Petrauską, A. Sodeiką, T. Milkevičiūtę, V. Daunorą, Violetą Urmaną (Urmanavičiūtę) ir kt., kuriems plojo ir ploja sausakimšos salės. O kur dar aktoriai, šmėžuojantys ar pasirodę ne vienos šalies ekranuose. Tikriausiais nedaugelis žino, kad Charlesas Bronsonas, Jasonas Sudeikis bei Johnas C. Reilley yra lietuvių emigrantų palikuonys.
Ir tokius sąrašus galima sudaryti kiekvieno meno, sporto ar mokslo sričiai. Galima tęsti dar ilgai, bet kiek yra tokių, kurie žino bent vieną dešimtadalį ar bent jau šimtąją dalelę savo istorijos ar žmonių, kurie keliauja per pasaulį ir garsina šį mažą kraštą – Lietuvą, jei mes net savo kalba nemokame didžiuotis, kalba, kur seniausias žodyno sluoksnis – 5 tūkst. metų senumo indoeuropietiškoji leksika. Nevertiname ir to, kad Lietuva yra vienintelė šalis, pastačiusi paminklų knygų „kontrabandininkams“ – knygnešiams. Net negirdime užsienio mokslininkų raginimų saugoti lietuvių kalbą, kaip vieną unikaliausių pasaulyje.
Jau seniai atėjo metas nustoti žvalgytis čia į Rytus, čia į Vakarus. Meskite tą nelemtą įprotį save menkinti ir nevertinti. Mes turime už ką vertinti save, savo kraštą, turime ir kuo didžiuotis. Gal metas prabilti S. Zauerveino žodžiais: „Lietuviais esame mes gimę, / Lietuviais norime ir būt!“ ir apsidairyti, įvertinti tai, kas buvo prieš mus, kas yra dabar šalia mūsų, ir tapti dalele to, kas bus. Turėdami tokią istoriją, su daugybe šviesuolių, kurie tyliai, bet atkakliai kartojo ir kartoja esą lietuviai, gal ir mes, atradę savyje tą stimulą – pagarbos ir pasididžiavimo jausmą – pradėkime kurti šiandienos visuomenės gerovę, savo pačių gerovę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
