Šį kartą, ir vėl galiu tik pagirti, kad užsidarė, nesvėrė per daug, susigaudė, niekur nepasiklydo, tvarkingai persėdo iš Vilniaus į Briuselį, iš Briuselio, į Abu Dabį, iš Abu Dabio į Džakartą, ir visas sveikas po poros dienų atvyko į reikiamą oro uostą. Puikiai.
Taigi po varginančios 40 valandų kelionės pagaliau pasiekiau savo kelionės tikslą, kur laikinai apsigyvenau pas nuostabią merginą Jasmine, bei jos žavingą šeimą. Nuo pirmadienio jau kraustysiuosi į nuolatinius namus ir pradėsiu darbus, dėl kurių čia atvykau, bet kol kas – bandau adaptuotis bei mėgaujuosi pirmosiomis pažintimis su šia šalimi ir vietiniais.
Žymųjį lagaminą išsipakuoti man padėjo Jasmine auklės pusantrų metukų dukrytė Kholifa. Ši iškart tapo mano ištikima draugė – ji man aprodo namus, šukuoja plaukus (matyt, norėjo įsitikinti, ar tikri) puošia karoliais, ir visuomet išlydi ir pasitinka su plačia šypsena. Kadangi darbai man dar neprasidėjo, o Jasmine turi eiti į paskaitas, ji man pasiūlo kartu važiuoti į universitetą. Na, akivaizdu, kad kitų planų čia neturiu, taigi džiaugsmingai sutinku ir puolu ruoštis savo pirmajai dienai Džakartoje. Kholifa, žinoma, ne mažiau entuziastingai mane sekioja.
Vonios kambarys bereikalingais įrenginiais neapkrautas: yra vienas universalus čiaupas-dušas, ir jis viskam puikiai pritaikomas – ir dušą pasidaryti, ir dantis valytis, ir tualete vandenį nuleisti. Gerai – bent jau esu tikra, kad nieko nesumaišysiu. Besiprausdama pradedu budintis ir pamažu dairytis...
Plytelės, ant kurių stoviu, kažkaip keistai vingiuoja... Įsižiūriu žemyn – oi, ne plytelės ten, sliekas ten kažkoks raitosi! Ok, labukas... Staiga sieną į viršų nulekia maždaug sprindžio dydžio driežas – nuseku jį akimis į lubas... Tik tada pastebiu, kad ne lubos, o grotelės ten, o pro tas plyteles mane stebi didžiulis į žiogą panašus vabzdys – laimei, didesnis nei grotelių plyšiai, tai ant galvos užšokti neturėtų. Nustebina - ne tas žodis, bet susitvardau, ir kažkaip neklykteliu, tačiau šitam gyvosios gamtos kampely dar labai jaukiai vis tiek nesijaučiu, tad duše neužsibūnu.
Kažkur kaimynystėje prasideda rytinė malda, ir, prisiekiu, sekundės dalį pagalvoju, kad kunigaikštis Vilgaudas palei langus šlaistosi. Siaube, dar tikrai reikia atsibusti – dar kartą staigiai pakišu galvą po šaltu vandeniu, išsirenku padoriausią sijoną ir einu gerti savo ledinės kavos.
Ir tik kai jau reikia išeiti, Jasmine nužvelgia mane susirūpinusiu žvilgsniu... Žinai – sako – mes važiuosim viešuoju transportu, tai tu gal geriau su sijonu neik... Nuskamba rimtai, tai orientuojuosi greitai, šoku į džinsus, mintyse atsisveikinu su visom gėlėtom suknelėm, kurias čia atsivežiau, ir lekiam pro duris.
Tada pamažu pradedu jaustis itin dėkinga už naudingą patarimą. Mat paaiškėja, kad pirmas kelionės viešuoju transportu etapas yra sekantis – pamojam ant kampo laukiantiems vairuotojams su mopedais, kurie mus veža iki sekančios stotelės. Kadangi jau su kelnėm, tai drąsiai užsiropščiu ant viešojo transporto, smarkiai įsikabinu, ir labai stengiuosi neužsimušti pakvaišusio Džakartos eismo apsupty. Nulipusios nuo viešojo transporto, pasigaunam tokį kiaurą furgoniuką (kur su sijonu, beje, irgi labai nenorėčiau tupėti...).
Kadangi nebereikia taip smarkiai laikytis, ir rizika užsimušti atrodo kiek mažesnė, netgi visai atsipučiu. Bet neilgam. Na, gal kokioms dviems minutėms, nes tada į važiuojančią viešojo transporto priemonę mikliai įšoka keistuolis su savadarbiu perkusiniu instrumentu rankose, atsuka plastmasinį buteliuką, priberia ryžių, užsuka plastikinį buteliuką, groja). Persisvėręs lauk, maskatuodamas kojom ir įnirtingai mosikuodamas savo muzikos instrumentu, atlieka keletą dainų, tada staiga dėbteli į mane. Iš karto akivaizdu – nepatikau.
O tiems, kam neakivaizdu iš žvilgsnio, akivaizdu pasidaro iš jo itin emocingo monologo, kurį man išrėkia gerokai stipresniu balsu, nei tuo, kuriuo čia ką tik dainas traukė. Nejauku... Bet guodžiuosi, kad aš bent jau su kelnėm. Jasmine taip išsigando, kad pati dar porą sekundžių apstulbusi tylėjo, po to, kai jis nusispjovęs stryktelėjo iš važiuojančios viešojo transporto priemonės. „Na, jis pagalvojo, kad tu olandė...“ – buvo vienintelis, ką ji man išdrįso išversti. Tikrai galvojau, kad ji man kitą dieną ne kelnes, o burką ant galvos užmuturiuos... Ir tikrai nebūčiau priešinusis. Bet kitą dieną į universitetą automobiliu mus jau vežė Jasmine mama.
Nors Jasmine paskaitose visą dieną, universitete taip pat nenuobodžiauju. Jos draugai bei AIESEC nariai visą dieną noriai su manimi žaidžia žaidimą „perduok kitam, tik ne tam pačiam“, ir tokiu būdu aš susirandu krūvą draugų, su kuriais puikiai leidžiu laiką, mokausi indoneziečių kalbos, ir mėgaujuosi vietiniais skanėstais. Užklupus liūčiai, visi suvirstam į AIESEC ofisą, ir, sukritę ant grindų, tarškam garsiau už lietų. „Oi, Maria, mes gi ir būrėją čia tarp mūsų turim!“ – visi pradeda pritariamai džiūgauti ir krykštauti, apie tai, kaip jis viską žino, ir kaip aš būtinai turiu išsiburti.
„Taip, galiu Tave perskaityti“, – ramiai šypsosi man jaunasis talentas. Vis dar ne iki galo supratusi, ar čia bajeris ar ne, sutinku... Ir lieku priblokšta – viena po kito jis beria neįtikėtinai tikslius dalykus apie mane ir mano asmenybę... Tada patikina, kad būsiu labai turtinga ir laiminga (kitiems, beje, šito nesakė), dar duoda keletą patarimų, ir imasi „skaityti“ kitus. kurie jau išsirikiavę eilėje.
Liūtis aprimsta ir galiausiai mane perima mane kuruojantis Suko. Jis buvo pirmasis žmogus iš Indonezijos AIESEC, su kuriuo susipažinau – su juo aš derinau visas detales, dar prieš atvykdama į šalį. Kai ruošiausi kelionei, Suko manęs paprašė iš Lietuvos atvežti vieną lauktuvę – Lietuvių-anglų kalbų žodynėlį. Žinant mano polinkį vis pasimokyti kokių kalbų, iškart buvo aišku, kad su šituo žmogumi tai tikrai rasim bendrą kalbą.
Taigi su Suko plepėdami nueinam į biblioteką, kuri, kaip jis sako, yra viena didžiausių Pietryčių Azijoje. Tik įėjus, Suko stabteli ir užverčia galvą į viršų. „Maria, ar matai čia kur nors lietuvišką žodį?“ – klausia rodydamas į balkonus, išrašinėtus žodžiais įvairiausiomis kalbomis. Numykiu kažką apie tai, kad tikrai nemanau, kad čia bus kažkas lietuviškai, bet mano draugas atkaklus, ir bendrom jėgom surandam: „Skaityti“. Šypteliu – dar ką tik jaunasis būrėjas sakė, kad gali mane „perskaityti“... Na, o dabar jau man laikas „skaityti“ visiškai svetimą pasaulį...
Taigi Suko nusiveda mane į savo mėgstamiausią vietą visoje bibliotekoje – užsienio kalbų skyrių. Susižaviu ir pati – labiau už viską tai pasirinkimo įvairove. Pavyzdžiui, Indonezijos universiteto bibliotekoj galima rasti prancūzų kalbos vadovėlį vokiečių kalba, arba mokytis ukrainiečių kalbos olandiškai... Pavėpsojus į lentynas, galiausiai susirandu indoneziečių kalbos pradžiamokslį – turėsiu pradžiai, ką paskaityti.
Suko išsitraukia didžiulį rusų kalbos gramatikos vadovėlį, ir su nukautais lobiais keliaujam lauk. Pakeliui dar randam gaublį, Suko apsidžiaugia, sako bėkim, susirasim Lietuvą. Tačiau randam tik Sovietų Sąjungą, tad į šitą pramogą nusispjaunam ir keliaujam pramogauti toliau, kol mane atsiima Jasmine, ir, jau pažįstamomis transporto priemonėmis be didesnių incidentų grįžtam namo.
Čia manęs jau gatvėje lūkuriuoja mažoji Kholifa, ir džiaugsmingai puola į glėbį. Ak, tas indoneziečių svetingumas. Dar ganėtinai kantriai palaukė, kol pasidėsiu daiktus, čiupo už rankos ir išsitempė iš namų nežinoma kryptimi. Niekam namuose tai kažkodėl nepasirodė prasta idėja, ir visi ramiai mus išleido. Mano mažoji draugė nusivedė mane prie to geriausio kvartalo taško, kur, įtariu, nuolat buriuojasi kaimynai.
Su visais susipažinau, kažko jie manęs klausė, nieko nesupratau, tik šypsojausi, linksėjau, ir jie šypsojosi ir linksėjo. Malonus žmonės. „Ifa, bet tu, tikiuosi, žinai kelią atgal?“ – sunerimusi klausiu savo basos atsipalaidavusios draugės, kuri tik garsiai nusikvatoja, ir staiga suvokiu kad mano visos viltys išgyventi, nepasiklysti, grįžti namo ir nebūti apkaltintai vaikų grobimu yra sudėtos į pusantrų metų kūdikį….
Namo vis dėlto grįžtam, Khalifa nulekia toliau kraustyti mano lagamino ir puoštis mano papuošalais, o Jasmine man turi net dvi puikias naujienas – važiuosime į restoraną vakarieniauti su jos mama ir aš galėsiu užsidėti sijoną! Jau kai sekasi, tai sekasi!
Tokia tad buvo viso labo pirmoji diena ir aš jau negaliu sulaukti, kas dar manęs čia laukia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
