Nuotykiai prasidėjo pirmąją kelionės dieną. Lėktuvas, kuris turėjo pakilti 10 val. 55 min., išskrido tik gerokai po 16 val. Sako, buvo kažkoks techninis gedimas, o visi „Ryanair“ inžinieriai dirba Kaune, tad laukėme, kol vienas jų atvažiuos į Vilniaus oro uostą ir pataisys lėktuvą.
Nė kiek dėl to nesusierzinau. Neturėjau jokių planų pirmajai dienai Romoje, tad džiaugiausi būdama šiltai ir patogiai. Juolab kad sutikau kelis mielus draugus, su kuriais maloniai leidome laiką. Oro uostas buvo pilnas keliaujančių į Romą, visi tiesiog sėdėjom, kalbėjomės, užkandžiavome (skrydžių bendrovė kiekvienam keleiviui išdavė 17 litų kvitą pietums).
Nusiteikiau, kad viskas, kas nutiks, turi kažkokią prasmę. Svarbiausia nebumbėti ir išnaudoti duotą situaciją geriems dalykams. Oro uoste pasirodo yra ir maldos kambarys. Susirinkę giedojome jame Taize giesmes.
Kitas nuotykis – viena iš piligrimių pavėlavo į lėktuvą. Kai sužinojo, kiek daug skrydis atidėtas, grįžo į miestą, o paskui nespėjo laiku atvažiuoti. Į Romą atskrido kitą dieną. Jei teisingai supratau, skrydžių bendrovė grąžins jai pinigus už skrydį, į kurį ji pavėlavo. Ne taip ir blogai!
Pirmąją naktį Romoje nakvojome „Villa Lituana“. Tai Lietuvių Šv. Kazimiero kolegijos svečių namai. Nebrangi, miela vieta piligrimams iš Lietuvos. Ėmėme keturvietį kambarį, dar gavome nuolaidą, todėl vienam žmogui naktis ir pusryčiai kainavo 25 eurus (apie 86 litus).
Ten net šildymas yra! Nors lauke vakare buvo 9 laipsniai šilumos, šildymas buvo įjungtas. Miegojom atsidariusios langus.
Trečias neplanuotas, nemalonus nutikimas – vagystė. Antrąją viešnagės dieną įsitikinome, kad Roma ne veltui vadinama kišenvagių miestu. Važiuojant metro vienam vaikinui iš kelnių kišenės romų šeimynėlė ištraukė piniginę. Bjauriausia, kad vaikinas neteko ir tapatybės kortelės. Turėjo ambasadoje pasidaryti laikiną leidimą grįžti į Lietuvą. Kitaip oro uoste jo nebūtų praleidę.
Kelionė prasidėjo išbandymais. Tačiau sunkumai išėjo į gerą. Visa tai mus labai suartino – ėmėme atidžiau rūpintis vienas kitu, padėti sunkiose situacijose. Laukėme vieni kitų, kad visuomet būtume drauge.
Tarsi kokią kompensaciją už nemalonumus kelionės pradžioje gavome beribį italų gerumą. Taize susitikimuose vietos žmonės apgyvendina piligrimus savo namuose. Tuos, kuriems nepakanka vietos šeimose, priglaudžia parapijos namai, mokyklos salės ar ekspozicijų centrai.
Mūsų grupę priėmė Santa Maria del Soccorso parapija, įsikūrusi Romos pakraštyje. Visi gavome šeimas. O kartu su šeimomis ir šiltas lovas, karštą vandenį ir skanų maistą.
Nesitikėjome, kad mums taip pasiseks. Į registracijos vietą atvykome vėlai (vaikinai turėjo eiti į policiją, rašyti pareiškimus ir t. t.), todėl švietėsi tik kokia nors salė mokykloje ir miegas ant grindų. O dabar visi gavome namus, šeimas, malonius žmones.
Aš ir dar viena mergina apsigyvenome pas Teresą Marią. Brandi moteris, turi 27 metų dukrą Manuellą. Labai žvali, rūpestinga italė. Jos gyvena dviese. Namai labai moteriški. Svetainėje – angelų ir lėlyčių kolekcija. 3 kambarių bute du vonios kambariai – vienas mamai, kitas dukrai. Ir aš taip norėčiau!
Kartu su mumis apsigyveno dar du jauni piligrimai – sutuoktiniai iš Maskvos. Žmona 6 mėnesį nėščia. Jiems namų šeimininkė užleido savo lovą. Dukros lovoje miegojome mudvi. O Teresa Maria ir Manuella įsikūrė svetainėje. Mane tai pribloškė – jos užleido savo lovas piligrimams!
Atrodo, kad Romoje visus užvaldė gerumas. Tiek mūsų piligrimų grupelę, tiek parapijos žmones, mus priėmusią šeimą, tiek Taize savanorius.
Labai norėjau šioje kelionėje patirti Dievo gerumą. Ar man pavyko, skaitykite kituose straipsniuose.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
