Tikrai niekad nemaniau, kad išauš tokia diena, kai mano tinklaraštyje atsiras tokie posakiai kaip „mano mokiniai“ ar „ruošiuosi pamokoms“... Bet gyvenimas pilnas netikėtumų. Tuo ir žavus juk. Taip, būti mokytoja aš tikrai niekada nesvajojau. Ne tik kad mokytojos darbui pašaukimu niekada nespinduliavau, bet ir mokinė per daug stropi nebuvau. Nors mokiausi gerai, mokykla man atrodė viena nuobodžiausių vietų, kur galėtum praleisti savo dieną. Ypač todėl, kad aš visada buvau iš tų mokinių, kuriuos nupurto vien išgirdus žodį „pasikartokim“. O kai kokia mokytoja uždiriguodavo „na, ir dar kartelį visi kartu“, mane ištikdavo lengvas desperacijos priepuolis, ir norėdavosi išraiškingai kristi ant suolo ir maldauti pasigailėjimo.
Metams bėgant gal šiek tiek ir suaugau, bet iš esmės kantrybės ir pakantumo šiuo atžvilgiu per daug taip ir neatsirado. Todėl šiandien vienas pagrindinių mano rūpesčių, kaip įdomiai sudėlioti pamokas vaikams, kad netektų visą valandą nuobodžiai baksnoti į lentą ir skiemenuoti tuos pačius angliškus žodžius nuo ryto iki vakaro ir vėl ir dar kartą ir iš naujo ir visi kartu... Būtų žalinga tiek vaikams, tiek man pačiai.
Taigi iškart nusprendžiau, kad man užteks, jei mokiniai iš pamokos išėję atsimins esmę, ar, prireikus, žinos, kaip ir ką namie pasikartoti, užtat bus laimingi, ir į pamokas vaikščios noriai. Tokią galimybę – organizuoti pamokas, kaip man patinka – iš esmės čia tikrai turiu, kadangi absoliučiai visą programą ir pamokų turinį turiu susidaryti pati. Klausimas tik, žinoma, kaip tą padaryti...
Na, nebūnant profesionalia pedagoge, iš pradžių tai pasirodė gana didelis iššūkis. Todėl mikliuoju būdu teko perkratyti savo pačios patirtį mokyklose, kalbų kursuose ir šiaip gyvenime, kurią galėčiau kaip nors pritaikyti ir mokant kitus... Visų pirma, kažkodėl prisiminiau „Steb by Step“ programos seminarus mokytojams, kuriuose maldavausi, kai pati dar buvau pradinukė...
Svarbiausia, ką gavau iš šios patirties, manau, buvo pažintis su amerikiečiais, kurie tuos seminarus vesdavo. Nežinau, galbūt tai buvo pirmieji užsieniečiai, su kuriais galėjau geriau susipažinti, o galbūt jie, kaip specialistai, tiesiog žinojo, kaip su manimi bendrauti, bet tuos žmones puikiai atsimenu iki šiol. Su Hellen susipažinau, kai man buvo šešeri, ir nuo to laiko ji atvažiuodavo į Lietuvą kiekvieną vasarą. Angliškai aš nemokėjau, nes pradinėse klasėse mano pirmoji užsienio kalba buvo prancūzų, tuo tarpu Hellen, žinoma, nekalbėjo lietuviškai. Bet kadangi viena kitai patikom, bendraudavom gestais ir mimikomis, pamažu mokėmės viena iš kitos naujų žodžių ir puikiai susikalbėdavom. Susikalbėdavom, nes norėjom susikalbėti, nes buvo įdomu bendrauti, nes mėgavomės šia draugyste. Vien dėl to aš su susidomėjimu mokiausi angliškai, ir įsidrąsinau šnekėti nebijodama daryti klaidų.
Šiandien daugumai šių vaikų Indonezijoje aš esu ta pirmoji užsienietė, su kuria jie gali susipažinti. Taigi prisimindama savo draugystę su Hellen, supratau, kad jeigu jiems bus įdomu ir miela su manimi bendrauti, jie stengsis šnekėti angliškai; jeigu ši patirtis jiems bus ypatinga, jie ir toliau norės susipažinti, bendrauti, atrasti, mokytis... Todėl nusprendžiau visais būdais skatinti juos bendrauti, kalbėti, mėgautis pamokomis, ir visu kartu praleistu laiku. Nedraudžiu jiems ir savo kalbos pamokų metu naudoti – priešingai, netgi prašau jų, kad ir mane indonezietiškų žodžių pamokytų, ir vis bandau juos vis kalbinti naujai išmoktomis frazėmis – kad jie įsitikintų, jog mokytis kalbų yra smagu, kad visi darom klaidų, ir kad čia stengiamės ir mokomės visi kartu.
Na, o laužant galvą, kaip gi jiems čia palengvinus visą tą mokymosi procesą, labai padėjo mano pačios patirtis besimokant įvairių užsienio kalbų. Aš tikrai nė iš tolo ne poliglotė, bet mokiusis jų esu jau visai nemažai: žinau, ką reiškia ir tradiciniu būdu mokyklos suole prancūzų kalbą mokytis, ir greituoju būdu su korepetitoriais bandyti kuo greičiau vokiečių kalbą įvaldyti, ir ispaniškoj šeimoj be jokios anglų kalbos gyventi, ir olandiškoj vidurinėj mokykloj prieš klasę olandiškai su žodynu rankose atsakinėti, ir anglų kalba akademinius tekstus rašyti, ir pagrindinius kinų hieroglifus bandyti išraityti ir neskiemenuojant perskaityti, ir... Žodžiu, jau turiu šiek tiek patirties, žinau, kas padeda geriau įsiminti ir suprasti, o kas nervina ir varo iš proto, kas įdomu ir įtraukia, o kas tiesiog žudo nuoboduliu. Belieka tik pasidaryti išvadas, susidėlioti pirmuosius tvarkaraščius, ir... žygiuoti į pamokas.
Į pirmąsias pamokas keliauti labai drąsu nebuvo. Prisiminkime, čia buvo seniai, vos pirmosios mano dienos Indonezijoje... Čia buvo, kai vien kelionė į tas pamokas motoroleriu man dar buvo baugi. Nežinojau, ko tikėtis... Pavyzdžiui, pirmą kartą keliaudama susitikti su savo mokiniais, kažkodėl įsivaizdavau klasę.. Na, suolai, kėdės, lenta... Bet atvykusi į pirmąją pamokų vietą, randu būrį vaikų, sutūpusių tiesiog ant grindų kieme. Nustembu, bet dar labiau nustebę atrodo jie, išvydę mane – žodžiu, stebim visi vieni kitus nustebę.
Puiki pradžia – bent jau niekas nenuobodžiauja. Mane pristato vaikams ir jų tėvams, veiksmas vyksta bahasa kalba, kaip vėliau išsiaiškinu, angliškai kalbančių čia iš viso nėra. Esu pasodinama rato vidury, ir iš spengiančios tylos bei klausiamų žvilgsnių suprantu, kad pristatymo dalis baigėsi, ir metas kalbėti man. Klausiamai žvilgteliu į mane čia atvežusį žmogų, nes nesu tikra, kas dabar turi įvykti... „Turi vieną valandą“, – sako jis man, ir ramiai įsitaiso tarp kitų klausytojų. Oj, nejauku...
Prisistatau, kažką šneku, bet nepanašu, kad mano naujieji mokinukai ką nors suprastų. Palieku ramybėj vargšus vaikus, užduodu kelis klausimus mamoms, bet šios tik raudonuoja, atsisuku į vietinius mokytojus – irgi tik pasimetimas ir tyla. Galiausiai nusprendžiu negriauti autoritetų vaikų akivaizdoje. Mano gyvenimo būdas mane išmokė žaisti šaradas visais gyvenimo atvejais, taigi rodau, vaidinu, mosikuoju, net garas rūksta, ir viskas atrodo turbūt taip žavingai, kad vaikų aplinkui vis daugėja.
Už rato sutūpia trečia, ketvirta, sustoja penkta eilė, toliau net ir man nebesimato... Galiausiai visame veiksme atsiranda ir policininkai. Puiku, tik policijos ir tetrūko, turbūt reikalaus leidimo masiniams renginiams organizuoti. Bet ne, šie tik iš kažkur atitysia mikrofoną su tokia pavargusia garso kolonėle. Įkiša man į rankas mikrofoną ir taip pat įsimaišo į minią pasižiūrėti mano vieno žmogaus šou... Kolonėlė cypia, net visas kaimas aidi... Bijau, kad tokiu būdu prisišauksiu tik dar daugiau smalsuolių. Nors turbūt ir taip visa kaimynystė jau čia susirinkusi.
Valanda šiaip ne taip praeina, tarp bendruomenės entuziastų atsiranda vienas angliškai šnekantis žmogus. Klausiu jo, ar čia visada taip bus... Pažada, kad suskirstys vaikus ir mamas į klases, sudarys tvarkaraštį, ne daugiau dešimties vaikų vienoj klasėj. Man atrakinama kažkokia bendruomenės patalpa, policininkai mikliai suveikia lentą, suneša plastmasines kėdutes vaikams. Jau geriau.
Kitą dieną į tą pačią vietą vykstu jau ramesnė, nes kažkodėl manau, kad žinau, ko tikėtis... Bet vaikų ir vėl randu ne dešimt, o kokių trisdešimt. Vėl sutūpiam lauke, ir mažųjų vėl pradeda pamažu daugėti... Nė nepastebiu, iš kur jie prisėlina, bet netrukus jų jau suskaičiuoju 45, ir daugėja toliau, bet pametu skaičių, ir nusprendžiu geriau koncentruotis į pamokos turinį... Prasideda garsi liūtis, ir susikalbėti kieme jau bet kokia kalba tampa sudėtinga. Galiausiai, šalimais esančioje mečetėje prasideda malda, ir visos gatvės kolonėlės šaižiai transliuoja giesmes. Net pati savęs nebegirdžiu. Ir šiaip pamiršau, apie ką kalbėjau. Horizonte vėl atlinguoja policininkai su mikrofonu ir kolonėle. O, dangau...
Panašiu scenarijumi viskas vyksta ir kitomis dienomis. Ypač šiame rajone, apie kurį pasakojau, aktyvumas tiesiog neįtikėtinas – niekaip nepavyksta sudaryti mažesnių klasių, nes nuolat iš kažkur atsiranda daugiau mokslo ištroškusių vaikų. Na, bet ir kitur netikėtumų netrūksta. Baigi pamokas, sėdi ramiai savo kambaryje, ruošiesi kitai dienai... Staiga pasigirsta iš lauko „Oh Maria, I forgot...“ Žvilgt pro langą – vėl būrys dar nematytų mažučių su spalvotomis kuprinėmis viltingai žiūri į mane. Ką gi, nusileidžiu į apačią, vedu improvizuotą pamoką. Kitą dieną – vėl tas pats. Ilgai sudarinėtas tvarkaraštis taip pat mažai kuo padeda – pasiruoši vienai klasei, susirenka visiškai kiti vaikai, lauki pažengusių paauglių grupės, ateina nė abėcėlės nemokančios fabrike dirbančios merginos... Žodžiu, vieni netikėtumai.
Na, visko tikrai čia nenumatysi ir viskam nepasiruoši. Kai manai, kad tikrai žinai angliškus vaisių ir daržovių pavadinimus, paaiškėja, kad tavo mokiniai kasdien valgo vaisius, kurių ir pavadinimų ir lietuviškai nežinotum. Kai manai, kad mergaitė su suknele padarė klaidą, sakydama, kad ji dėvi kelnes, ar kad niekas į tavo klasę neateis dėvėdamas pižamos, kai musulmoniškoje klasėje paprašai pademonstruoti, kur jūsų plaukai, kai kupranugario nepriskiri prie naminių gyvūnų... Paaiškėja, kad oj, man dar mokytis ir mokytis. Todėl ir temos apie šeimos narius dar nepradėjau, kad išvengčiau nemalonių nesusipratimų, žinot, ir daugpatystė čia legali, tai kažkaip pagalvojau, kad gali neužtekti man žodyno...
Būna, kad pamokas atšaukia dėl lietaus. Bet čia toks lietus, kad visą mano bambukinę trobelę kiaurai pralyja, tai sėdėti baloj ratu, su drėkstančiu mikrofonu kažkaip gal tikrai menka pramoga...
O iš esmės tai mano darbas puikus. Mano mokiniai mieli, mane mėgsta, ir kramtomos gumos į lentą nemėto. Darbo metu aš ir pažaisti, ir padainuoti gaunu, ir paišau, ir spalvinu, ir origami lankstau, ir iš viso dieną pagal nuotaiką susidėlioti galiu.
Štai, pavyzdžiui, šiandien, po savaitgalio, buvau nusiteikusi nuotykiams, tad ieškojom lobio. O praėjusią savaitę su vaikais vaidinom gyvūnus, tai jie mane tiek prijuokino, kad ašaros upeliais riedėjo... Užkrečiamai juokėsi ir vaikų mamos, besiburiuodamos palei sienas, krizeno net palei langus tyliai mano pamokų besiklausantys policininkai. Šitos akimirkos atperka visus vargus, kojų skausmus, namų ilgesį, ir dar daugiau... Et, kas dar turi tokį darbą, kurio pabaigoje visi džiaugsmingai dainuoja „Goodbye goodbye I had fun today“..?
Bus daugiau.
Eglės Marijos Želvytės tinklaraštį galite skaityti čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
