Jau daug metų svajojome įsivaikinti vaikutį. Susikūrėme tvirtą materialinį pagrindą, gyvename nuostabioje sodyboje gamtoje, turime biologinį sūnų, su kuriuo puikūs santykiai, jis labai savarankiškas, gerai besimokantis, sportuojantis vaikas... Ir labai laukiantis savo sesutės.
Vyro mama apie šį mūsų sprendimą žino ir pritaria. Mano tėvams nusprendėme pasakyti, kai jau turėsime mergytę. Manome, kad tai yra geriausias variantas, nes jie galės matyti „konkretų“ vaiką, ir tikrai žinome, kad jį priims.
Nenorime pasakyti iš anksto, nes abu skundžiasi aukštu kraujospūdžiu, ir tikrai žinau, kad visą laukimo laiką jie nervintųsi, ir tai labai pablogintų jų sveikatos būklę.
O Vilniaus VTAT jau antrą kartą atsisako įtraukti mus į įvaikinti norinčių asmenų eilę, nes nepasakėme apie įvaikinimą tėvams. Paaiškintos priežastys jų nedomina.
Esame beveik keturiasdešimtmečiai, gyvename jau daug metų atskirai nuo tėvų ir abu esame nuo jų visiškai nepriklausomi. Abu dirbame, santykiai su tėvais - puikūs, turime palaikančių ir padėti visuomet pasiruošusių draugų.
Jau greitai bus metai, kai padavėme prašymus Kauno VTAT (beje, labai nuostabūs ten dirbantys žmonės ir socialiniai darbuotojai). Išklausėme tris mėnesius trukusius kursus, mus ir mūsų gyvenamąją vietą teigiamai įvertino atestuoti socialiniai darbuotojai, surinkome visas reikalingas medicinines pažymas. Socialinių darbuotojų ir medicinos komisijos išvada - „Įvaikinti gali“.
Ar tokie Vilniaus VTAT veiksmai yra teisėti? Ar gal yra koks nors įstatymas, draudžiantis įvaikinti nepranešus apie tai tėvams?
Danutė Umbrasienė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyresnioji specialistė:
„Įvaikinant pirmiausia siekiama patenkinti ne įtėvių, bet vaiko poreikius, todėl labai svarbu, kad vaiką, kuriam jau teko patirti tam tikras netektis (biologinės šeimos netekimas, gyvenamosios vietos pasikeitimai ir pan.), suptų saugi ir geranoriška aplinka, kad būtų užmegzti saugūs ryšiai ne tik su įtėviais, bet ir su kitais šeimos nariais.
Vaiko bendravimas su „naujais“ seneliais ar kitais artimais giminaičiais yra neišvengiamas, todėl labai svarbu, kad šeimos sprendimą įvaikinti palaikytų ir ją paremtų būtent šie žmonės.
Tarnybos praktikoje pasitaikė atvejų, kada artimiausi įtėvių žmonės jų nepalaikė. Tokiais atvejais vaikai gali jaustis atstumti, nemylimi taip, kaip kiti tos šeimos vaikai ar anūkai. Artimieji, nepalaikantys įtėvių sprendimo, gali ignoruoti vaiką, ji smerkti už mažiausias nesėkmes, taip vaikui sukeldami atstumtojo ir nemylimojo pojūtį.
Todėl tarnyba, esant faktams, jog gali būti atitinkamos neigiamos nuostatos, papildomai siūlo įtėviams kartu su specialistais aptarti galimybes, kaip geriau pranešti artimiesiems apie jų sprendimą, kaip juos parengti naujiems pasikeitimams.
Svarbu, kad vaikas ateitų į tą aplinką, kurioje visi jo laukia ir myli. Džiugu, kad tokie atvejai nėra dažni, kad labai dažnai įvaikinančių šeimų artimieji ne tik palaiko, bet ir skatina įvaikinti, apsilanko paskutiniame mokymų globėjams ir įtėviams susitikime.
2013 m. sausio 1 d. tarnybos tvarkomoje apskaitoje buvo 63 įvaikinti pageidaujančios šeimos ar asmenys. Iš jų 24 šeimos (asmenys) sutiko įvaikinti pasiūlytus vaikus arba globoja norimus įvaikinti vaikus, 1 šeimai (asmeniui) pateiktas vaiko pasiūlymas, 10 šeimų (asmenų) turi kliūčių įvaikinti (nesutvarkytas vaiko teisinis statusas ir pan.) ir 28 šeimos (asmenys) laukia vaikų pasiūlymų.
2012 m. 92 Lietuvos Respublikos piliečių šeimos ir 6 nesusituokę asmenys įvaikino 112 tėvų globos netekusių vaikų. 2011 m. lietuvių šeimos įvaikino 101 be tėvų globos likusį vaiką, 2010 m. – 109, 2009 m. – 110. Taigi vidutiniškai lietuviai įvaikina kiek daugiau nei 100 vaikų per metus.“
Daugiau apie reikalavimus įvaikinti galima sužinoti čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
