Galbūt mano draugas nebuvo šios frazės tėvu, bet tai nesvarbu. O svarbu tai, kad žmogus pajuto poreikį keistis... Konkrečiu, mano pažįstamo atveju: mesti rūkyti. „Nebūsiu tabako vergas!“ – šūkavo po švenčių prasiblaivęs žmogelis, pats nežinodamas, ką sako. „Tu juo ir nebuvai“, – norėjau atvesti į tiesos kelią savo draugą, tačiau jis manęs jau nebegirdėjo. Nutarė atšvęsti vergystės pabaigą, todėl iškurnėjo „ant bokaliuko“ alaus.
Na, nesuteikė man Dievas šanso tą dieną visus savo galvoje kilusius pamokymus išlieti ant potencialios aukos – mano linksmojo draugo, todėl kentėsi tu, mielas skaitytojau.
Taigi pamokslas apie rūkymą. „Bla bla bla bla bla“, – pradedu aš. „Da lampočki!“ – atšauni tu susierzinęs. Beje, išvertus į lietuvių kalbą, tai reiškia: man dzin! Dzin, tai dzin. O aš ir nenorėjau atkalbinėti nuo rūkymo. Ir taip pat maloniai teigiu, kad tu, rūkoriau, nesi priklausomas nuo tabako. Nesi nuo jo priklausomas, nes, paprasčiausiai, jo nerūkai.
Žinoma, kalbame apie pramonines cigaretes. Cigarai ir pypkių, suktinių, tabakas – visai kita tema, o mes grįžkime prie malboro, elemo, švento Jurgio ir kitų tabako (pardon!) – ne tabako gaminių.
Rūkiau ir aš. Kadaise. Net buvau rūkytų cigarečių pavadinimų sąrašą sudaręs. Maždaug 25 rūšys. Džiaugiuosi tik vienu dalyku – rūkiau „tarybines“, vakarietiškas užgriebiau tik savo rūkymo karjeros pabaigoje, kuo ir didžiuojuosi. Didžiuojuosi, nes mažiau karvių šlapimo į save sutraukiau.
Dar penkiasdešimtaisiais praeito amžiaus metais išradingi vakariečiai atrado nuostabų būdą žmogų dar labiau prijaukinti prie nikotino ir į rūkymui skirtą mišinį pradėjo pilti karvių šlapimą. Dabar šis procesas ištobulintas, užtenka ir paprasto amoniako. Amoniakas – tai greitaeigis garvežys, tempiantis paskui save nikotiną tiesiai į kraują. Taip ir kaifas greičiau pajuntamas, ir priklausomybė paprasčiau susidaro. Žodžiu, geras dalykas, tas amoniakas.
Tačiau tai niekis. Kasdien į plaučius tokio gėrio įkvepiame, kad tas lašelis – kitas plaučiuose garuojančio amoniako tikrai ne pats baisiausias dalykas, dėl kurio kankintų nemiga ir kristų svoris. Tai kas gi baisu? Baisu tai, kad į pramoniniu būdu gaminamas cigaretes beveik nebededama tabako, o jei jo ten, kiek ir randama, tai jis pačios prasčiausios kokybės. O kam gi ta kokybė reikalinga? Gi, žiūrėk, ir paštetą kokį, ar virtą dešrą pagaminti, mėsos gi beveik nereikia! Pridėjai skonio stiprintojų, pribėrei E raidelių, druskytės, prieskoniukio, sojos ir - skani, natūrali ir 24 mėnesius šviežia dešrytė!
Dar prieš 15 metų tabako industrijos pramonė buvo labai „nuskriausta“: geras tabakas brangus, nes iš augalo lapo buvo galima panaudoti tik nedidelę dalį sveikosios dalies. Gi likusią dalį sudarė ilga ir išsišakojusi lapo gysla... Beje, tos atliekos – gyslos, dulkės, labai toksiškos, ir jų utilizacija beprotiškus pinigus kainuodavo. Bet mokslas, progresas nestovi vietoje! Išradingieji mokslo vyrai (be abejo, tabako industrija visada galėjo sau leisti samdyti pačius genialiausius pasaulio mokslininkus) atrado labai paprastą būdą, kaip visas atliekas sėkmingai utilizuoti ir... brangiai parduoti.
Principas paprastas: aukšto spaudimo katile lapo gyslos, „verdamos“ garuose, nuolat keliant spaudimą. Tam tikru momentu spaudimas staigiai sumažinamas ir katile buvusi masė sprogsta. Vizualiai – tarsi kukurūzo grūdas. Gauta, „susprogdinta“ masė išdžiovinama ir pasidaro panaši į papje maše. Po to šis grožis pakuojamas ir siunčiamas į cigarečių fabrikus. Noriu pridurti, kad šiais laikais neišmetama net dulkelė: iš pačių pačiausių atliekų, dulkių, šiukšlelių, verdama košė, kuri, po to džiovinama, kažkokiais klijais sulipinama ir pjaustoma smulkiai, tarsi tabako lapas...
Ir štai dabar prasideda pats įdomiausias „būrimas“! Visoms cigaretėms – „lengvoms“, „normalioms“, „moteriškoms“ ar net „vaikiškoms“ (gal ir tokias jau gamina?) naudojama ta pati iš šiukšlių pagaminta masė, arba kitaip – homogenizuotas tabakas. Tada į sceną išeina pagrindinis ir pats svarbiausias personažas – chemikalai! Didelėse statinėse maišoma net iki 400 skirtingų chemikalų (kai kurių jų didesnės dozės – labai nuodingos ir mirtinos).
Oj, užmiršau dar vieną ingredientą – skystį, kuriame virė visos šiukšlės. Šiame skystyje didelė nikotino ir kitų toksinių medžiagų koncentracija. Pavadinkime jį „tabako likeriu“. Taigi, smulkiai pjaustytos šiukšlės drėkinamos „tabako likeriu“, laistomos chemikalų mišiniu ir taip pasiekiama bet kokia norima „tabako“ konsistencija. Nori „light“? Prašau! Truputį mažiau štai to chemikaliuko... Norit „vyriško“ aromato? Tada įpilkim tos cheminės košytės... Na, variacijų begalės, ne mums spręsti, koks skonis labiau padeda užsimiršti apie artėjantį plaučių ar gerklės vėžį.
Beje, tabako industrijos menedžmentas – fantastiškas! Į „light“ rūšies mišinį pilama daug mažiau chemikalo, naudojama mažiau „likerio“, tačiau dažniausia šis pigesnis produktas parduodamas brangiau! Nes mums pateikiamas „ekologiškesnis“ tabakas, „tausojama“ mūsų sveikatą, todėl būkime geri, už tai ir susimokėkime...
Beje, tabako pramonė turi vieną laaabai didelę lengvatą: ant pakelio cigarečių gali užrašyti tik nikotino ir dervų kiekį. Nesvarbu, kad „derva“ susideda iš šimtų agresyvių ir kenksmingų gyvybei ingredientų, svarbu, matyt, tik to nuodo kiekis. Maisto pramonė galėtų iš to pasimokyti ir, pavyzdžiui, ant mėsos neturinčio pašteto indelio, rašyti: „5 proc. mėsos ir 95 proc. natūralios paštetinės masės“... Tai visi laimingi būtų – gi chemijos nebevalgytume daugiau!
Ir pabaigai. Kad suvoktume, kokį pigų šlamštą ir nuodą rūkome, mums reikėtų žinoti, kad chemikalų ir atliekų pagalba cigarečių savikaina (be pakuotės) šiuo metu siekia maždaug 1 JAV dolerį. Už 1000 vienetų. Gal kam nors užteks smegenų suvokti, jog geras daiktas negali būti toks pigus?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
