Be žado likęs vis spėliojau, ar čia su ar be PVM, ar čia už simbolių skaičių ar tematiškai paskaičiavo. Vienaip ar kitaip, jei dabar skaitote šį straipsnį, jį patalpinusi informavimo priemonė buvo arčiau žurnalistikos, nei propoperiodikos (mano sukurtas ir kalbininkams nepatinkantis žodis, apibūdinantis propogandinę periodiką) spausdintojai. O straipsnis, ieškant pragmatikos, buvo toks.
Jei taip ilgai ir įsitempus pagalvojus, net negalėčiau trumpai atsakyti, kokio velnio kai kurių lietuvaičių (šis terminas nebūtinai turi reikšti, kad kalbu tik apie jaunus lietuvius) yra vis dar liaupsinama mūsų kaimynė Rusija. Ką ji mums davė? Kokia Lietuvai ir jos piliečiams iš jos nauda?
Kaip surasti tą kilniai deklaruojamą pragmatiškumą? Su visa pagarba, kad ir kaip mūsų kaimynai yra subjektyviai mūsų šalyje vaizduojami. Tikrai niekada negalėčiau įrodyti kam nors apie šį iliuzinės nuomonės beviltiškumą, jei kalbėtumėme apibendrintomis emocijomis (pavyzdžiui, o tada buvo geriau... o tais laikais niekam nieko netrūko ...), tad šiek tiek suskirstykime temas, kad bendras šlamštas netrukdytų rasti pažadėtos gerovės:
1. Sveikatos apsauga. Manau, be tų keliasdešimt mūsų gydymo įstaigose vis dar naudojamų basonų ir kibirų valytojoms (made in TSRS / Russia), gauname tik pasenusių technologijų vaistų, kurie neretai būna labiau žalingi nei naudingi ir įsišaknijusį alkoholizmą (pavyzdžiui, kada buvo pritaikytos sveikatos apsaugos technologijos Černobylio katastrofos likviduotojams apsaugoti – juos girdė degtine).
2. Socialinė apsauga. Neefektyvi, nuostolinga, atsilikusi ir, mūsų politikų nuomone, nepakeičiama.
3. Kultūra. Nesiginčiju, klasika kultūroje ir mene. Retas kas pasilygins su visais praeito šimtmečio perlais, tačiau nieko „klasiško“ nė negirdėjome jau kokius 20-30 metų. Tiesa, galime lygiuotis į tai, kad pas kaimynus didėja pasaulio garsenybių skaičius ir užsieniečių kultūros ministrų (replikuoju į Gerardo Depardieu su rusišku pasu istoriją).
4. Švietimas. Hmm... nieko negavome ir negauname.
5. Politika. Naudą gauna tik mažas žmonių ratelis su visapusiškos ir besąlygiškos destrukcijos tikslais (t.y. prieštarauti viskam ir griauti viską, net ir savo anksčiau kažką padarytą). Taip pat iš anksčiau gavome korupcija permirkusių anos kartos politikų, o dabar gauname korupcija susitepusių ir joje išsitepliojusių (kaip vaikų valgančių ledus karštą vasaros dieną) jaunosios kartos politikų.
6. Ekonomika. Šia tema tikriausiai lengviau diskutuoti, nes galima sustabdyti besiseilėjančių kriokimą konkrečiais skaičiais. Čia pateiksiu pačius banaliausius rodiklius. Jei pagyros sunkiasi, kad neva Rusija daug investuoja Lietuvoje, pažvelkit į lentelę, kurioje dominuoja kitos ES (ir EEE) valstybės. Jei kas nors giriasi, kad mūsų eksportuotojai lobsta parduodami prekes į Rytus, palyginkite importą ir eksportą 2011 m., kai į Rusiją eksportavome už 11,5 mlrd. Lt, o importavome už 25,3 mlrd. Lt (čia galima matyti kas iš lobsta). Ne paslaptis, kad už didžiąją dalį šių milijardų nusipirkome dujų ir naftos, kurių išgavimo savikaina yra 30 JAV dolerių, o pardavimo kaina Lietuvai - 500 JAV dolerių. Džiaugtis, matyt, gali tik tas šimtas „furistų“ ir minios kontrabandininkų.
7. Aplinkos apsauga – peveldėjome užterštas teritorijas ir dabar gauname užterštų požeminių ir paviršinių vandenų palūkanas.
8. Sportas. Uzurpuojami ir viliojami sportininkai. Tai saujelei sportininkų gerai, bet galėtų ir ačiū pasakyti, kad juos būnant dar Lietuvos piliečiais kažkas apskritai turėjo galimybę būti pastebėtais.
9. Transportas. Gavome kelius ir greitkelius, kurie jau seniai po devyniais naujais sluoksniais užkloti už Europos Sąjungos lėšas. Gavome oro uostus, jūrų uostą, kuriuos, kaip sutrūnijusį metalo laužą, paveldėjusios savivaldybės pagaliau prikėlė veiklai. Gavome geležinkelius, kurie dar ir dabar yra pagrindiniai antilietuviškumo idėjų rėmėjai.
Ir, faktas, kad tokios tendencijos nesikeičia jau n metų. Lieka visapusišką pasitenkinimą duodanti ideologija ir nostalgija. Net ir skirtingoms valdžios pasirodžius Lietuvoje svyravimai yra ne tokie žymūs, kad galėtum sakyti „va, ateis šitie, tai bus viskas gerai“.
Nežinau kaip jums, bet man kyla klausimas, ar verta leisti pinigus beprasmiams skambučiams ir vizitams (jau nekalbant apie bendrus projektus) tokiam kaimynui, kuriam esame tuščia vieta? Ir kiek žemai gali kai kurie politikieriai kristi, kol jiems tas klausimas pradės akis graužti? Tikiuosi, greičiau nei kada nors.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
