Kodėl turime matyti visišką degradantų, psichopatų chaosą, amoralų elgesį, vulgarumo viršūnę? Kodėl mokesčių mokėtojai turi finansuoti tokį šlamštą?
Norėčiau atgauti pinigus už bilietus. O ateityje kokiais nors ženklais repertuare ar ant bilietų būti perspėtas, jei spektaklyje numatoma rodyti panašius dalykus.
Gerai, kad šįkart į spektaklį nesivedžiau savo sūnaus. Jam paauglystė. Esu tikras, spektaklis būtų turėjęs vaikinui neigiamą poveikį.
Spektaklio režisierius Vidas Bareikis:
„Linkiu tam žmogui perskaityti romaną. Palyginus romaną ir spektaklį, tai spektaklis yra tik gėlytės.
Įvardintos masturbacijos ar šlapinimaisi, lygiai taip pat kaip fekalijos Romeo Castellucci spektaklyje, yra suvaidinti, netikri. Kaip žmogus, kuriantis meną, turiu estetinius ir pirmiausia žmogiškus principus. Nesimėgauju tuo ir nešokiruoju dėl šokiravimo.
Pagrindinė spektaklio mintis – įkvėpimas. Stengėmės iš sunkios ir gilios medžiagos gauti įkvėpimo sau ir žiūrovams. Sulaukiam daug atsiliepimų, kad daug kas išeina susimąstę apie savo vartotojiškumą, vaidmenį visuomenėje, savo darbus.
Paauglystėje lankydavausi O. Koršunovo spektakliuose, tada buvo laikas, kai žmonės galėjo rašyti nusiskundimus dėl pliko užpakalio teatro scenoje. Dabar - ne tie laikai. Manau, šis nusiskundimas yra vyresnės kartos žmogaus pastebėjimas, iš to neverta net burbulo pūsti. Tegu tas žmogus, kuris rašė laišką, įsijungia televiziją, ten viso to, kuo jis piktinasi, būna kvadratu.“
Valstybinio jaunimo teatro vadovas, režisierius Algirdas Latėnas:
„Sudėtinga situacija. Spektaklis nėra kažkokia prekė, kaip dešra, kur žinome, kad ji tik tokia ar tokia turi būti. Ką atsakyti kitiems, kuriems spektaklis labai patiko?
Tas žmogus skambino man, gąsdino vartotojų teisėmis, bet meno srityje tai negalioja. Mes ne produktą darome. Mūsų žiūrovai nėra vartotojai, menas yra aukščiau.
Jis prašė, kad „Youtube“ turi būti nufilmuotos tokių spektaklių scenos, kad žiūrovai žinotų, kur eina. Čia būtų juokinga. Gal tada nufilmuoti visą spektaklį? Nebereikėtų nė eiti. Yra knyga „Kovos klubas“, yra filmas, jei jau taip norėjo sužinoti, kur jis pateks, galėjo paskaityti, pažiūrėti. Kas vyksta romane, tas pats spektaklyje, nieko daugiau.
Tame kūrinyje kalbama apie visa tai, ką mini nepatenkintas žiūrovas. Bet tai ne pagrindiniai dalykai, tai šalutinės temos, kuo tie žmonės gyvena, kuo jie užimti. Jauno režisieriaus spektaklyje ne tuo spekuliuojama, apie ką žiūrovas kalba.
Biudžetinė įstaiga tokių net svertų neturi, kad kažkam grąžintų pinigus už bilietą. Aišku, jei kreiptųsi į teismą, teismas galbūt taip nuspręstų. Teatras gali nebent pasiūlyti į kitą spektaklį nueiti, kuris žiūrovui labiau patiktų. Bet jei visi pradės sakyti, kad jiems nepatiko ir reiks duoti bilietus į kitą spektaklį, ką darysime?
Ne visiems vienodai menas suprantamas.
Panaši problema kilo dėl R. Castellucci spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Čia iš viso iš piršto laužta, kai nematę spektaklio Seimo žmonės pradeda smerkti. Spektaklis važiuoja per pasaulį, per festivalius, tai gal ir už šio spektaklio bilietus turėtų grąžinti pinigus?“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
