Šv. Arvydas Sabonis pasakė, kad jis (suimtasis) yra „dviejų vaikų tėvas“, ir tai yra priimama kaip kone išteisinamasis nuosprendis – Sabonis piktinasi! Būtinai reikia kažką daryti...
Čia pastebėsiu, kad kiek komiškai atrodo tai, kad Balčiūno ginti yra pasamdytas Gintaras Černiauskas. Matyt, buvo mąstoma taip: jeigu jau su tokiu visuomenės spaudimu išsuko Laimutę Stankūnaitę, tai garantuotai išsuks ir čia tada, nieko nėra neįmanomo (tik šiuo atveju visuomenės spaudimas yra palankus). Bet čia tik šiaip, linksmas pastebėjimas.
Taip pat pastebėsiu, kad gana mielai ir vėlgi komiškai skamba pareiškimai apie tai, kad dabar visas pasaulis stebi šitą situaciją, ir šitas sulaikymas yra gėda prieš tą pati – visą pasaulį... Studijuoju Olandijoje, ir galiu pasakyti – čionykštė spauda tiesiog mirga nuo šitos istorijos. Juokauju, žinoma. Gyvenu su dviem amerikiečiais, vienas iš Rytinės pakrantės, kitas iš Vakarinės. Jie net Sabonio vardo nėra girdėję. Ką jau kalbėti apie šitą „pasaulinio garso“ skandalą.
Tačiau, grįžtant prie esmės, – visgi, labai jau šališkai laidose pateikiama šita situacija. Vis iš naujo pabrėžiami tokie „išteisinantys“ faktai, kaip jau minėti vaikai (nes šeiminė padėtis nuo šiol yra polinkio nusikalsti indikatorius), kaip tas senas Panevėžio tarybos posėdis, kuris buvo viešas ir visi viską žinojo.
Tad ką tuos vienerius su puse metų veikė specialiosios tarnybos?! Ir kad tai „pareigūnų, o ne sulaikytųjų, problema, jeigu jie pusantrų metų šifravo telefoninius pokalbius“ (Edmundas Jakilaitis, „Lietuva tiesiogiai“). Be to, lyginti šitą sulaikymą su lobisto Andriaus Romanovskio sulaikymu ir tą vieną atvejį subendrinti iki pasakymo „gal net ne labai dažnai, o tiesiog PER dažnai iš tų didelių skandalų ir tų įspūdingų specialiųjų tarnybų sulaikymų mažai kas išeina“ (E. Jakilaitis, „24/7“) yra tiesiog nekompetentinga. Kažkaip staiga tauta užmiršta tai, kad žmonių šiaip sau nesulaiko šiais laikais, ir kad galbūt STT turi kitų motyvų, savų faktų, kažkokių įrodymų, dėl kurių galėtų šitą žmogų (bei dar kitus du, bet, kartojuosi, gal tiesiog pamirškime apie anuos...) laikyti pavojingais, arba kitaip – matyti reikalą juos suimti. Nebe sovietų laikai.
Su kuo yra susijęs kitas šios istorijos niuansas: pačio sulaikymo specifika. Iš pradžių kiek kelia šypsnį, paskui jau ir pradeda piktinti tokie E. Jakilaičio pareiškimai, kaip kad „juk STT na, turbūt, yra šiurpinanti institucija (net teisėjams)“, „teisėjai bijo specialiųjų tarnybų“ („Lietuva tiesiogiai“, „24/7“), kad sulaikymo metu yra išgavinėjami prisipažinimai ir t.t.
Ir dar sako, JAV su Rusija neatsigauna po Šaltojo karo pabaigos... Čia situacija kažkuo panaši – arba kai kam labai norisi manyti, kad kiekvienoj Lietuvos areštinėj yra kaip Holivudo filme apie Gvantanamą, arba dar nėra visiškai išgyta po SSRS laikais taikytų veiksminių priemonių. Truputį priminė Vitalijos Vonžutaitės kalboje Seime, kai buvo sprendžiama jos teisinė neliečiamybė, paminėtas „iškastų lavonų nuotraukas“, kurios buvo naudojamos ją gąsdinti ir taip iš jos išgauti melagingus prisipažinimus. Bet čia vėlgi tik šiaip – dar vienas linksmas pastebėjimas...
Santūriai ir racionaliai laikėsi du asmenys: buvęs STT vadovas Žymantas Pacevičius, bei buvęs Panevėžio STT skyriaus vadovas Povilas Urbšys, abu panašiai teigdami, kad teismai bei pareigūnai turi savus motyvus, kurie galbūt nėra žinomi visuomenei, ir kad negalima, nesusipažinus su byla, teigti, kad suėmimas yra nepagrįstas, ir kad tokia pozicija netgi klaidina visuomenę.
Pajudinus tokią šventą instituciją kaip krepšinis, prasidėjo netgi teismų kompetencijos kvestionavimas, o Generalinė prokuratūra netgi susidomėjo tyrimu „reaguodama į viešojoje erdvėje keliamas abejones“. Visgi net jeigu paaiškėtų, kad M. Balčiūnas nekaltas, arba kaltinimai jam būtų sušvelninti, nereikėtų pamiršti, kad prieš įstatymus esame visi lygūs, ir vienas iš visuomenės stabilumo garantų yra paklusimas teisingumui.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
