Visos kitos - nepaprastai draugiškos, linksmos ir geranoriškos. „Nepaisant visų medikų pastangų, ligonis sveiksta“, - suleidusi eilinę dozę vaistų rimtu balsu mano būklę įvertina labai inteligentiška ir turbūt vyriausia tarp kolegių slaugytoja Zita.
Iš jos lūpų išgirsti tokią frazę tikrai nesitikėjau, todėl atsakau kitu sparnuotu tapusiu posakiu: „Jeigu pacientas tikrai nori gyventi, tai medicina - bejėgė“.
Abu kvatojame, o geros emocijos - pats tiesiausias kelias į pasveikimą.
Slaugytojos prisipažįsta, kad joms su manimi taip pat įdomu bendrauti jau vien todėl, kad dauguma skyriuje gydomų pacientų - įnoringi garbaus amžiaus pensininkai.
Jie dažniausiai kalba apie ligas, mažas pensijas ir netikusius politikus, o čia pasitaikė gyvas žurnalistas, su kuriuo galima aptarti gausybę temų ir kuris nekelia didelių rūpesčių.
Su gydytojais taip pat lengva rasti bendrą kalbą, tačiau jie beprotiškai užsiėmę. Net neįsivaizduoju, kada medikai pailsi.
Sistema „Viskas įskaičiuota“
Pusryčiai, pietūs ir vakarienė ligoninėje - viena didžiausių pramogų. Prieš valgį pacientai svarsto, kokio maisto gaus, o vėliau vyksta davinio aptarimas.
Aišku, daugumai žmonių papildomo maisto atneša artimieji. Jis dedamas į kambaryje arba koridoriuje stovinčius šaldytuvus.
„Sesele, iš šaldytuvo dingo mano višta“, - slaugytojai pasiskundė garbaus amžiaus moteris.
Slaugytoja tąkart tik gūžtelėjo pečiais, tačiau kitą dieną iš to paties šaldytuvo dingo kiaulienos vyniotinis.
Pacientai piktai žvilgčiojo į kaimynus ir žūtbūt pasiryžo išaiškinti vagį, tačiau jis pats išsidavė.
„Virga, man tikrai nieko nereikia, nieko nevežk. Visko pridėta šaldytuve. Šiandien mačiau sūrio, dešros. Kiek reikia, tiek pasiimtu“, - tokį pokalbį telefonu išgirdo slaugytoja.
Niekada anksčiau Kaune ar dar didesniame mieste nebuvęs Rimantas iš atokiai įsikūrusio kaimo Raseinių rajone perdavinėjo žmonai žinias iš ligoninės.
Vyriškis neabejojo, kad skyriuje pastatytas šaldytuvas kasdien kažkokiu stebuklingu būdu pasipildo maisto produktais ir galima imti tiek, kiek širdis geidžia.
Sakysite, kad tai senas anekdotas? Nieko panašaus, tai vyksta ir šiais laikais.
Pabūgo profesoriaus rūstybės
Vos šiek tiek atsigavęs po širdies operacijos kaunietis Algimantas lėkdavo į lauką parūkyti. Nebaugino net stingdantis šaltis ir pūga.
Visose ligoninės patalpose rūkyti griežtai draudžiama, todėl aistringiems rūkaliams šaltuoju metų laiku kyla sunkumų pasimėgauti šiuo žalingu įpročiu.
Po pietų Algimantas pasuko link klinikos lauko durų ir gardžiuodamasis užsitraukė cigaretę, tačiau tuo metu tarpduryje pasirodė jį operavęs profesorius.
Iš siaubo Algimantui net cigaretė iš rankos iškrito. Vėliau vyriškis prisipažino išsigandęs, kad smarkiai supykęs profesorius jį išvys iš klinikos. Laimei, šis nieko nepastebėjo.
Slapčia nuo gydytojų ir slaugytojų dar galima parūkyti balkonuose. Pelenines atstoja nedideli stiklainiai, tačiau žiemą balkonai dažniausiai būna užrakinti.
Taigi pakliuvus į ligoninę atsiranda labai neblogų galimybių atsikratyti blogo įpročio. Tokia galimybe pasinaudojau, metus neberūkau ir tuo džiaugiuosi.
Atsargiai - elektra!
Ligoninėse draudžiama naudotis elektros prietaisais. Išimtys daromos tik barzdaskutėms.
Medicinos įstaigų vadovai taip elgiasi ne tik taupumo sumetimais, bet ir todėl, kad pacientams šauna į galvą netikėčiausių minčių. Itin pavojingos elektrinės spiralės.
Kai vienas senolis sumanė spirale pašildyti košę ir tuo metu nuėjo į tualetą, prasidėjo kažkokia reakcija.
Kas tai košei atsitiko, niekas tiksliai nežino, tačiau ja buvo apdrėbtos palatos sienos ir net lubos.
Viena močiutė sumanė išsivirti troškinį, o šiam tikslui taip pat naudojo spiralę. Kaip tik tuo metu ji buvo iškviesta kažkokiai procedūrai, tačiau spiralės neišjungė.
Daugiau žmonių palatoje nebuvo, todėl netrukus pro palatos durų plyšius pradėjo virsti dūmai. Troškinys maistui jau netiko. ˙
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
