Tai buvo mano, simpatiškos dvidešimtmetės šviesiaplaukės, pirmoji kelionė. Smalsios rudos gruzinų akys nuolat sekdavo mane gatvėse. Jaučiausi tarsi būčiau garsi aktorė. Kukliai nuleidusi akis stengiausi nesuteikti jokios dingsties flirtams. Pro plačią skrybėlę vėjo gainiojamos baltos garbanos maloniai kuteno skruostus. Šią lemtingą dieną aš skraidžiau kaip ant sparnų. Žinojau - pagaliau pamatysiu kalnus iš arčiau! Kas gali būti romantiškiau nei kepti gruziniškus šašlykus kalnų papėdėje?
Staiga, tarytum velnias sukuždėjo man į ausį, ir aš pasileidau tekina bėgti. Paslydau ir nukritau žemyn ant akmens. Visa romantika pasibaigė Gagru ligoninėje. Lūžo ranka, trūko inkstas ir prasidėjo vidinis kraujavimas. Tą pačia dieną šiame mieste apsivertė autobusas. Ligoninė buvo sausakimša. Trūko ne tik vietų sužeistiems, bet ir kraujo perpylimui.
Sesers vyras Zauris iš nevilties nubėgo į paplūdimį ir garsiai sušuko: „ Padekit! Miršta lietuvaitė! Reikia kraujo!“ Jį apspito trylika gruzinų, ir po 15 minučių Zauris atvedė į ligoninę visus savanorius duoti man kraujo. Kokia laimė!
Man perpylė kraują ir pašalini inkstą. Viskas pavyko!? Deja, ne. Staiga mane ištiko klinikine mirtis. Keliasdešimčiai minučių iškeliavau į kitą pasaulį. Gaivinimas pavyko, ir aš sugrįžau į gyvenimą.
Už tai esu labai dėkinga gydytojams Jakuninui Perovui ir rezidentui Misiko Monašeridzei. Misiko asistavo mane operuojant ir pats pirmasis davė pusę litro kraujo. Pats net apalpo. Dar ilgai seselės draugiškai šaipėsi: „Begelbėdamas lietuvę pats vos nenumirei!“
Jaunasis rezidentas kiekvieną laisvą nuo operacijos minutę užeidavo manęs aplankyti. Sunkiai gijau, neturėjau apetito. Seselės kviesdavo Misiko: „Eik valgydint, Vida, nevalgo nieko, kol Misiko neateis“.
Sveikata gerėjo, bet dar nesikėliau iš lovos. Misiko baigė praktiką ir turėjo išvažiuoti į Tbilisio oro uostą. Išeidamas jis pabučiavo mane. Po pusvalandžio vėl sugrįžo dar kartą atsisveikinti. Taip ir nematė manęs vaikščiojančios.
Grįžau į Vilnių. Parašiau į Maskvos universitetą, kur mokėsi Misiko, meilės prisipažinimo laišką. Kartu su drauge nuvykau į pasimatymą Maskvoje, kur Geležinkeliečių ligoninėje jis dirbo mikrochirurgu. Ten, beje, jis buvo žinomas pavarde Monošerof.
Oro uoste aš jį iš karto pažinau. Deja, jo akys blaškėsi po keleivių veidus ir ilgai manęs ieškojo. Kur tu pažinsi, jei atmintyje išliko išbalusi mirštančioji..?
Salės gale stovėjau aš, liekna blondinė juoda didele skrybėle. Nors jau buvo prasidėjęs pavasaris ir tirpo sniegas, aš dėvėjau ilgus kailinius ir raudonos spalvos šaliką. Pamojau jam. Mes apsikabinome ir ilgai abu verkėme iš laimės. Labai gražiai pabendravome Maskvoje, ir Misiko labai norėjo aplankyti Lietuvą.
Kai grįžau namo, į Lietuvą, viskas pasisuko kita kryptimi. Čia manęs jau laukė mano vaikystės draugas, mano pirmoji meilė. Ištekėjau.
Kai vieną dieną sulaukiau Misiko skambučio ir prisipažinimo, kad jis norįs atvykti į Lietuvą, kažkodėl nemokėjau jam tinkamai atsakyti. Jis nebeatvyko. Mūsų santykiai nutrūko.
Tačiau ir dabar negaliu pamiršti žmogaus, kuris išgelbėjo mano gyvybę. Noriu jam padėkoti ir atsiprašyti.
Padėkit man surasti mano Misiko. Kur tu, Mikal Borisofič Mocerov Monašeridze?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
