Dauguma mūsų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių emigravusios kartos piliečių, į savo tėviškes sugrįžtame tik kaip svečiai. Kaip svečiams mums aprodomi naujieji prekybos centrai, sporto kompleksai, kino teatrai, naujos kavinės. Net ir ilgos viešnagės metu stalai kasdien būna nukloti tradiciniais patiekalais, kuriems pagaminti reikalingų produktų užsieniuose rasti sunkoka, o jei ir įmanoma, jie nėra lietuviško skonio.
Anksčiau lauktuvių pirkdavau daug. Iš Amerikos namo kažkada vežiau drabužių, kvepalų, sportbačių, iš Anglijos – CD, mobiliųjų telefonų, įvairios kitokios draugų bei artimųjų užsakytos modernios technikos, iš Graikijos – „Metaxą“, aliejaus ir prieskonių, iš Prancūzijos – sūrio ir kosmetikos, iš Belgijos – alaus ir šokolado.
Dabar į Lietuvą sugrįžtu beveik tuščiomis, nes neturiu kuo pamaloninti artimųjų. Visko pilna Lietuvoje. Eiliniame prekybos centre – belgiškas alus, šokoladas, prancūziška kosmetika ir gausybė sūrio rūšių, egzotiškiausi padažai, puikiausios arbatos ir kavos rūšys.
Konkuruoti dabar galiu nebent pačios surinktais šviežiais graikiškais prieskoniais, Viduržemio jūros salų ar Bretanės pajūrio akmenukais, Londono ar Paryžiaus sendaikčių turgeliuose rastais mažmožiais ir savo pačios rankdarbiais.
Užtat Lietuvoje yra to, ko nėra niekur kitur. Į dažnai stojančius skrandžius kišam šviežias stintas ir liežuvį su majonezu. Bulvinius blynus ir cepelinus skandiname natūralioje grietinėje, kurios prašosi kone visi tradiciniai lietuviški valgiai. Greičiau iš ilgesio nei alkio kremtam juodą duoną – šviežią arba pakeptą su česnaku. Ne vienas esame išsiilgę rūkyto sūrio, šokoladu glaistytų varškės sūrelių, marinuotų pomidorų, troškintų raugintų kopūstų, naminių koldūnų, burokėlių sriubos...
Ir išvykstame iš Lietuvos nešini didesniais krepšiais nei atvykome. Kas gavęs močiučių ar mamų megztų natūralios vilnos kojinių ir pirštinių, kas – džiovintų grybų ir liepžiedžių arbatos, kas naminių lašinukų ir skilandžio. Viso to, kas paskui ilgai simbolizuoja tėvų ir senelių rūpestį svetur apsigyvenusiais vaikais ir vaikaičiais.
Grįždamos į Angliją, Airiją, Norvegiją ir kitas šalis lietuvaitės mielai vežasi lietuviškos kosmetikos, kūno priežiūros priemonių. Verčiau per išpardavimus prekybos centruose, o ne taip, kaip seniau oro uostuose, perka kvepalus, pėdkelnes, apatini trikotažą, avalynę.
Apie emigrantų naudojimąsi Lietuvos medicina sklando daugybė mitų. Tiesa, manyčiau, yra tokia, kad ir šioje srityje jie savo gimtojoje šalyje palieka daug sunkiai svetur uždirbtų pinigų.
Neturinčiųjų lietuviško sveikatos draudimo, juo labiau nemokamai niekas emigrantų nei tiria, nei gydo. O jeigu turi šiek tiek lėšų, Lietuvoje išties patogu ir kol kas dar šiek tiek pigiau apsilankyti pas dantistą, pas masažistą. Dažnas ir pasiskiepija, užsuka pas vieną ar kitą specialistą.
Savi, neretai iš vaikystės pažįstami medikų veidai tiesiog leidžia pasijusti daug geriau nei, reikalui prispyrus, jautiesi sunkiai suprantamose užsienio ligoninėse ir poliklinikose. Pagaliau gimtąja kalba išsiaiškinus problemą, sulaukiame ir daugiau patarimų, daugiau sužinome apie tolimesnį gydymąsi, jeigu tokio reikia. O kur dar liaudies išmintis, kur močiutės išbandyti gydymosi būdai... To neatstos joks „Google“.
Sugrįžus namo visada atsiranda daug reikalų, tad dienos lekia kaip valandos. Reikia visus aplankyti, susipažinti su naujomis giminės atžalomis. Reikia susitikti su tuo pat metu sugrįžusiais klasės draugais, pažįstamais. Reikia pakalti batus, pataisyti kokį drabužį, laikrodį ar kompiuterį ir pan. Viešnagei gimtinėje dažnai atidedame daugybę smulkių kasdienių dalykų, tad nei svečiu, nei turistu pasijusti paprasčiausiai nelieka laiko.
Šiek tiek nostalgiškai nusiteikę ant svetainėse ištiestų sofų ar susirangę savo vaikystės lovose dažnas mūsų iki paryčių žiūrime lietuvišką televiziją, kurioje metų metais veidai beveik nekinta. Su keistu malonumu kas rytą sudorojame popierinę, o ne internetinę laikraščio versiją. Apsilankę pas kirpėją ar stomatologą, skubame perversti kiek įmanoma daugiau senų lietuviškų žurnalų.
Retą emigrantą bestebina prastai apšviestos jų gimtųjų miestų gatvės, nenuvalyti apledėję šaligatviai ir perpildyti vienas šalia kito esantys prekybos centrai. Tačiau stebina tai, kad pastarieji Lietuvoje dirba neįtikėtinai ilgai ir net savaitgaliais.
Nors daugelis iš mūsų jau pritapome kitose šalyse ir ten turime savus namus, darbus, šeimas, vis dar neretai sakome: „O pas mus (Lietuvoje) taip ir taip...“. Dažnas jau ir galvojame svetima kalba, svetur gimė vaikai... Tačiau Lietuva – tai pati saugiausia salelė mūsų širdyse.
Kad ir kas atsitiktų, ten mūsų visada laukia seni ir patikrinti draugai, nuoširdesni gydytojai, pas tėvus ar giminaičius likę vaikystėje įsigyti šunys ir katės, bulviniai blynai ir silkė su grybais. O svarbiausia – besąlygiškai mus mylintys, bet kur ir bet kada mus palaikantys patys artimiausi žmonės, tvirčiausias išeivių ryšio su tėvyne garantas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
