Taigi Lietuvos piliečiai eilinį kartą atsiduria tarp dviejų, ar net daugiau, ugnių – mūšio lauko viduryje. Galiausiai, būtent lietuviams ir teks atlaikyti visus „mūšio“ smūgius ir praradimus. Tik šiuo atveju pasekmės pasimatys ne iš karto.
Tradiciškai didžiausia grėsme Lietuvos energetiniam saugumui laikoma Rusija. Beveik visą Lietuvos gamtinių dujų poreikį tenkina rusiškos dujos. Alternatyvių gamtinių dujų tiekimo kanalų Lietuva kol kas neturi, tačiau vyksiančios reformos kaip ir turėtų mus išlaisvinti nuo rusiškos dujų monopolijos.
Potencialia išeitimi iš padėties yra laikomos Lietuvos gelmėse galimai esančios skalūnų dujos. Viskas būtų gražu, tačiau šio energetinio kuro išgavimo (hidraulinio skaldymo) technologija yra prieštaringai vertinama ekologų. Egzistuoja rizika gruntinius vandenis užteršti chemikalais ir sukelti ekologinę katastrofą. Kai kuriuose pasaulio šalyse skalūnų dujų gavyba jau vyksta, tačiau atsiranda ir abejojančių valstybių. 2011m. liepos 14d Prancūzijoje buvo uždraustas šis skalūnų dujų gavybos būdas. Prancūzai nusprendė palaukti kol bus išrasta ekologiškesnė ir pigesnė išgavimo technologija.
Ypač didelį entuziazmą skalūnų dujų atžvilgiu rodė Lietuvos politinė dešinė. Jų valdymo metais ir buvo inicijuoti projektai susiję su Lietuvos skalūnų dujomis. Puiku, kad politikai ieško naujų galimybių šalies gerovei kelti, tačiau galbūt nereikėtų „nerti į naujus vandenis atidžiai neišstudijavus dugno ir povandeninių akmenų“?
Neskaitant ekologinės, egzistuoja ir kita rizika... Lietuvos geologijos tarnybos 2012 birželio mėnesio skelbtame konkurse, vienintelę paraišką skalūnų dujų žvalgymo ir išgavimo darbams Šilutės-Tauragės ruože atlikti buvo gauta iš JAV energetikos korporacijos įmonės „Chevron Exploration & Production Lietuva“.
Šis liūdnai pagarsėjęs energetikos gigantas visame pasaulyje aktyvistų yra kaltinamas dėl daugybės žmogaus teisių pažeidimų, aukšto rango politikų papirkinėjimo ir netgi karų kurstymo bei finansavimo, tame tarpe ir karo Irake. Per savo gyvavimo istoriją, „Chevron“ korporacija yra sumokėjusi milijardines baudas už sukeltas ekologines katastrofas. Keista, kodėl kai kurie mūsų išrinktieji rodo tokį drąsų palaikymą tokios prieštaringos reputacijos kompanijai. Ar patys Lietuviai nori tokio partnerio strateginėje srityje?
Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą LR Vyriausybė patvirtino 2004 m. rugsėjo 23 d., tačiau dauguma Lietuvos daugiabučių gyventojų iki šiol gyvena energetiškai neefektyviuose, pilkuose namuose. Nuo renovacijos programos pradžios buvo pasiūlytas ne vienas finansavimo mechanizmas ir buvo vykdyta ne viena reklaminė agitacija, tačiau sprendžiant iš rezultatų – lietuviai iki šiol į renovacijos programą žiūri skeptiškai ar bent jau įtariai. Kodėl taip yra?
Galbūt trūksta pasitikėjimo valdžia, o galbūt trūksta svarių argumentų „už“. Niekas neabejoja, kad renovacija padėtų sutaupyti energijos, tačiau ar padėtų sutaupyti pinigų daugiabučio gyventojams? Juk jeigu visų miesto daugiabučių namų šilumos poreikis smarkiai sumažėtų – energijos tiekėjai tikriausiai keltų kainas, siekiant išlaikyti pelnus.
O žmonėms tektų mokėti už mažesnį kiekį, bet brangesnės šilumos ir tai pat už naują namo fasadą. Keista kodėl politikai neliečia šios temos, juk tai, ko gero, gyventojams yra svarbiausias vertinimo faktorius priimant sprendimą.
Atominė elektrinė
Naujosios atominės elektrinės projekto atvejis yra kažkiek panašus į renovacijos projekto. Galbūt tai lėmė panašūs tautos atstovų darbo metodai. Būta ir agitacijų, būta ir reklamos, tačiau panašu, kad visgi nebuvo žmonėms reikalingo konkretumo.
Visi suprantame, kad energetinė nepriklausomybė Lietuvai yra reikalinga, tačiau pateikti argumentai buvo labiau emocinio nei ekonominio pobūdžio.
Kai verslininkas planuoja investicijas – jis paskaičiuoja per kiek laiko jos turėtų atsipirkti, įvertina investicijos riziką, besikeičiančias tendencijas ir rinkos apimtį. Pavyzdžiui, kam statyti tūkstančio kambarių viešbutį, jeigu mieste vienu metu būna ne daugiau 300 turistų ir nėra jokių priežasčių manyti, kad ateityje turistų bus daugiau? Žinoma, tokio didelio viešbučio statyti neapsimokėtų. Tačiau, jeigu verslininkas surastų partnerių, kurie įsipareigotų visus likusius tuščius kambarius nuomotis už rinkos kainą ateinančius 30 metų – situacija keičiasi kardinaliai į teigiamą pusę. Lygiai tokie patys principai turėtų būti taikomi naujos IAE projekte, nes be partnerių Lietuvai statyti atominę elektrinę neapsimoka.
Taip, dėl projekto palaikymo Lietuva pradėjo diskusiją su Baltijos kaimynais, tačiau derybos turėjo būti pradėtos daug anksčiau, o vieša agitacija turėjo būti vykdoma jau turint kaimyninių šalių palaikymą ir suderėtus įsipareigojimus.
Dar senai Ignalinos AE veikiant visu pajėgumu – Lietuvos verslas ir žmonės mokėjo už elektrą kone brangiausiai Europoje, tuo metu tą pačią mūsų elektrą kaimyninės valstybės pirkdavo kelis kartus pigiau, pusvelčiui. Kaip Lietuva gali prisiimti didžiulę tokio projekto atsakomybę, jeigu niekas negarantuoja, kad situacija nepasikartos? Tik šį kartą mes dar turėtume ir multimilijardinę skolą. Taip pat svarbu paminėti, kad IAE nėra vienintelis energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos sprendimas. Elektros jungtys su Švedija, Lenkija ir Latvija mums suteiktų pakankamai daug laisvės.
Teigiamo potencialo šiuose projektuose yra daug, tačiau be konstruktyvumo sunkiai galima tikėtis gerų rezultatų. Kai kalbame apie šiuos energetikos projektus, Lietuvos piliečiai tarsi yra investuotojai, o valdžios organai – verslo projektus parengusi kompanija. Gal projektai ir pajudėtų iš vietos, jei tik energetikos „verslo projektai“ būtų padaryti teisingai, ir „investuotojams“ nepaliktų abejonių dėl projektų naudos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
