Kas nors panaršęs „Google“ „masturbacijos žala, nauda“, ras daugumą rezultatų, kuriuose teigiama ,neva masturbacija niekam nekenkia ir niekada gyvenime nepakenks, o neigiamas požiūris tėra viduramžių neišprusimo pavyzdys. Ar tikrai taip yra?
Panagrinėkim šį klausimą iš skirtingų pozicijų. Pirmoji pozicija, kurią šiuo metu galima būtų pavadinti „valdančiosios daugumos“, teigia, kad masturbacija yra visiškai NORMALUS užsiėmimas, kuris sveikatai NEKENKIA, netgi visiškai NEKENKIA.
Pasverkime paryškintus žodžius. Jei įsileisime į filosofinius apmąstymus, turėsime sutikti, kad žodis „normalus“ masturbacijai visiškai tinka, jei remdamiesi „valdančiosios daugumos“ teigimu, tai daro bene 90 ir daugiau procentų vyrų. Kyla klausimas, ar kalbama pasauliniu mastu..? Jei taip, iš kur tokios tikslios žinios? Dar viena amerikiečių atlikta sociologinė apklausa?.
Iš karto pabrėžiama - tarp moterų šis reiškinys yra retesnis. Taip, kalbėdami apie savo seniai supuvusius Vakarus, žodį „normalus“ amerikiečių mokslininkai čia tikrai galėtų naudoti. Kitas žodis – „nekenkia“. Čia iš karto pasipila ypač svarūs argumentai: masturbacija laikyta erezija tamsiaisiais viduramžiais, įvairios ligos, nuo to kildavusios, tėra tik pramanai ir pan. Dėl pramanytų ligų, pavyzdžiui, kad ant delnų išauga plaukai ir pan., galima sutikti - tai pramanai. Tačiau visi kiti argumentai, kad tai tamsieji viduramžiai ir pan. – beverčiai. Jeigu taip teigiama – sakyčiau yra priešingai – Vakarai (Amerika, su savo holivudinio kino šedevrais, mokančiais masturbacijos amato, ir Vakarų Europa išgyvena tamsiuosius laikus), palyginus su gana šviesiais Viduramžių prisiminimais.
Na, ir antroji, ar reikėtų sakyti, alternatyvioji pozicija (kadangi taip manančiųjų, rodos, yra žymiai mažiau) teigianti, kad masturbacija – žalingas užsiėmimas. Naršant internete greta minėtų daugumos poziciją patvirtinančių šaltinių galima rasti ir spindulėlį saulės šviesos. Viename puslapyje lietuvių kalba moksliškai, o ne prisidengus „tamsiųjų viduramžių“ etikete, bandoma pagrįsti masturbacijos žalą organizmui. Ten pateikti įrodymai daugiau negu sukrečiantys. Įdomu, kaip juos pavyktų paneigti „valdančiajai daugumai“ arba mūsų oficialiai Sveikatos ministerijai?
Pasistengsiu glaustai pateikti minėtame puslapyje išdėstytus masturbacijos žalos įrodymus. Tačiau tikriausiai reikėtų pradėti nuo to, kad masturbacija ir seksas nėra LYGŪS DALYKAI, nors dauguma būtent mąsto taip, pagrįsdami tuo, kad ejakuliacija įvyksta abiem atvejais, o tai ir yra viso to esmė. Deja, psichologiniu atžvilgiu tai nėra vienodi dalykai. Taip jau Gamta sutvėrė mus, kad visaverčiai esame tik susiradę antrąsias puses, todėl ir visavertis lytinis pasitenkinimas galimas tik poroje (šiuo atveju nelįsiu į įvairias iškrypimo formas).
Taigi gamta nebūtų gamta, jei nebūtų sugalvojusi ir natūralaus būdo, poliucijų, reikalingų „iškrauti“ lytinių hormonų pagaminto sekreto perteklių tuomet, kai žmogus dar nepasiruošęs (šiuo atveju labiau psichologiškai), pradėti rimtų lytinių santykių su priešingos lyties atstovu.
Mano nuomonė tokia, kad subrendusios asmenybės gyvenime masturbacijai vietos neturėtų likti.
Na, o ką atneša masturbacija nelaimingiems paaugliams ir ypač jau labiau subrendusiems jaunuoliams? Jie tiesiog praranda savo organizmo energiją eikvodami pačią vertingiausią savo kūno medžiagą – spermą, kurioje yra labai daug kalcio ir fosforo, taip pat lecitino, cholesterolio, albumino, nukleoproteinų, geležies, vitamino E ir t.t. Spermos medžiaginė vertė, ar galite patikėti, viršija kraujo medžiaginę vertę 60 kartų! O jeigu masturbacija ypač dažna? Po tokios iškrovos seka bendras imuniteto nusilpimas ir tokie būdingi požymiai bei ligos: nuolatinis nuovargio jausmas ir greitai patiriamas fizinis nuovargis, depresija, psichologinis nestabilumas. Pastarieji du negalavimai paaiškinami tuo, kad spermos sudėtyje esantys vertingieji elementai – tai didelės fiziologinės vertės substancijos, ypatingai reikšmingos smegenų ir nervų sistemos maitinime.
Norėčiaus pridurti, kad paminėti negalavimai nėra vieninteliai pasitaikantys besimasturbuojantiesiems. Kiti fiziologiniai požymiai: apatinės nugaros dalies skausmai, plaukų slinkimas, silpna erekcija, išankstinė ejakuliacija, padidėjusi prostata, akių drumstys ar neaiškus matymas, sėklidžių, kapšo skausmai ir t.t.
Tačiau ne šie negalavimai yra grėmingiausi (kol, žinoma, neperauga į rimtesnes ligas), o nuolatinė apatija, abejingumas supančiam pasauliui, kurį patiria toks žmogus. Nenuostabu, kad fiziškai nusilpusio organizmo žmogus gyvendamas nuolatinėje apatijoje nepatiria to kasdienio gyvenimo džiaugsmo, kurį junta tas, kuris neužsiiminėja masturbacija. Su tuo susijusi ir viena aktualiausių šiandienos problemų – tai nesėkmingos gyvenimo draugo paieškos. Vėliau, jeigu pavyksta sukurti šeimą, bet išlieka šis ydingas įprotis masturbuotis, tyko dar blogesni dalykai, kaip neištikimybė, skyrybos.
Post Scriptum Nuolat šalia „masturbacijos žala, nauda“ paieškos rezultatų galima aptikti ir tokių frazių (turiu omeny įvairias forumų temas, žinutes), kaip „ar nuodėmė masturbuotis?“, „ką Dievas mano apie tai?“ ir pan. Tuomet susimąstau - juk jei masturbacija laikoma normaliu dalyku, kodėl tai darantys turėtų dėl kažko graužtis? Iš kur kyla toks noras gvildenti tokius filosofinius klausimus? Prabunda tikėjimas, atsigręžiama į Dievą...Gal ir į naudą masturbacija, juk atbunda pamatiniai tikėjimo klausimai? Deja... Mano manymu, tokie klausimai dažniausiai kyla nusikankinusiems, nusilpusiems, tapusiems priklausomais nuo labai normalaus užsiėmimo, masturbacijos, žmonėms.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
