Aš gimiau 1970 metais Lietuvoje, augau ir įgijau istorijos mokytojo bakalauro laipsnį taip pat Lietuvoje. Tik ekonominių priežasčių vedinas išvykau iš Lietuvos 2000 m. kovą. Mano pasiryžimui išvykti turėjo įtakos pokalbis Vilniaus miesto savivaldybėje su pareigūne, kuri tuo metu buvo atsakinga gyvenamojo būsto klausimais.
Tuo metu aš dirbau Vilniaus sutrikusio intelekto žmonių pensionate „Vilties namai“ socialiniu darbuotoju ir Vilniaus „Versmės“ vidurinėje mokykloje (dabartinė Vilniaus „Versmės“ katalikiškoji gimnazija) istorijos mokytoju. Tačiau net ir dirbdamas du darbus neturėjau galimybės ar tuo labiau vilties sutaupyti savo būstui, tad 1999 m. rudenį nuėjau į Vilniaus savivaldybę pasikalbėti būsto įsigijimo klausimais.
Vilniaus savivaldybėje man buvo pasakyta labai aiškiai: aš negaliu būti įrašytas į eilę būstui gauti, nes nesu registruotas Vilniuje, o kad būtum registruotas Vilniuje, ... turi turėti būstą. Tad tai - užburtas ratas... nes „stoti“ į eilę būstui gauti (kad ir po 10-15 metų)gali tik tas, kas bent teisiškai turi būstą Vilniuje. Tokia tvarka buvo tuomet.
Aš pasakiau, kad ieškosiu ir trečio darbo, jei tik būtų bet kokia galimybė ateityje įsigyti nuosavą būstą gyvenat ir dirbant Vilniuje.
Vilniaus miesto savivaldybės pareigūnė (gaila nepamenu nei jos vardo, nei pavardės) man atsakė trumpai ir aiškiai: „Gali dirbti kad ir 5 darbus, nėra jokių galimybių būsto klausimu ir apskritai tavo iniciatyvų čia (Lietuvai) nereikia... važiuok iš čia.“
Tad po pusmečio ir išvykau... Tiesa, išvykau ne šios „uolios Lietuvos labui“ pareigūnės patartas, bet nematydamas perspektyvos sąžiningu darbu susikurti savo lizdą Lietuvoje, kad ir kiek aš bedirbčiau...
Aš dėkingas Lietuvai, nes joje įgijau mokytojo išsilavinimą, kuris yra vertinamas čia, JAV, tad šiuo metu darbo dienomis dirbu mokytojo darbą, o savaitgaliais dar darbuojuosi Čikagos lietuviškoje mokykloje bei Lemonto Maironio lietuviškoje mokykloje, kur vietos lietuvių vaikus mokau Lietuvos istorijos.
Norint toliau tęsti mokytojo darbą mano dirbamoje mokykloje, turiu prasitęsti savo JAV mokytojo sertifikatą, tačiau tam aš turiu priimti JAV pilietybę. Jei ne, mano dabartinis JAV mokytojo sertifikatas neteks galios ir aš negalėsiu dirbti mokytojo darbą Amerikoje. Man tai yra labai svarbu, nes būtent darbas JAV mokykloje yra mano pagrindinės piniginės pajamos pragyvenimui, o darbas lietuviškose mokyklose yra tik mažytis piniginis priedas, bet tuo pačiu tai - labai svarbus darbas perduodant lietuvybę ateinančioms kartoms, neįkainojamas jokia valiuta ar jos kiekiu.
Man, kaip ir daugeliui imigrantų iš Lietuvos, yra svarbus LR pilietybės išlaikymas. Tai svarbu, nes taip panaikinamas bet koks biurokratinis trukdis dirbant čia, JAV, ar Lietuvoje. Norint kad ir trumpam dirbti, gyventi, dalintis darbo patirtimi Lietuvoje turint LR pilietybę, nebereikia jokių leidimų gyventi, dirbti Lietuvoje ir tam leisti pinigus visiems tiems leidimams gauti. Tokiu atveju pats žmogus yra laisvas pasirinkdamas gyvenamąją ir darbo vietą be jokių biurokratinių barikadų. Kur tai žala Lietuvos Respublikai?
Tuo labiau kai kalbama apie tuos LR piliečius, kurie gimė, augo, įgijo išsilavinimą ir darbo patirtį Lietuvoje, bet dėl susiklosčiusių aplinkybių „neteko“ LR pilietybės, nes įgijo tos šalies pilietybę, kurioje dabar dirba ir gyvena.
LR pilietis, įgijęs kitos šalies pilietybę, netenka LR pilietybės – pats žodis „netenka“ skamba kaip bausmė, kaip nuobauda. Kokia žalą Lietuvos Respublikai padaro kai LR pilietis, įgyja kitos šalies pilietybę? Kur čia nusikaltimas?
Kaip paaiškinti faktą, kaip pagal dabartinį LR pilietybės įstatymą, emigravusi iš Lietuvos Republikos LR piliečių šeima skeliama per pusę LR pilietybės klausimu: iš tėvų, kurie gimė, augo, įgijo išsilavinimą, darbo patirtį, mokėjo mokesčius Lietuvoje atimama LR pilietybė (jei jie įgijo kitos šalies pilietybę), o užsienyje gimusiems jų vaikams paliekama LR pilietybė ?
LR Pilietybės Įstatymas labai aiškiai nubrėžia Lietuvos Respublikos pilietybės išlaikymą įgyjant kitos šalies pilietybę: visi išvykę iki 1940 m. „turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę“ (LR Pilietybės įstatymas, 9 str. 1 punktas).
Bei „Asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje“ (LR Pilietybės įstatymas, 2 str. 3 punktas)
Įdomu tai, kad prieškaryje, II Pasaulinio karo metu, pokaryje, kaip ir šiomis dienomis LR piliečiai, palikę Lietuvą Vakarų link, išvyko ir išvyksta savo noro vedini. Prievarta buvo vežami tik į Sibirą ar į Vokietijos koncentracijos stovyklas. Tad tiek tie, kurie išvyko iki 1990 m. kovo 11 d. ir po 1990 m. kovo 11 d., išvyko savo noru. Kas dėl gyvybės, kas dėl ekonominių priežasčių, kas dėl ideologijos, religinės-politinės laisvės, diskriminavimo ir t.t.
Tiek „senieji“, tiek ir dabartiniai emigrantai išvyko nieko nevaromi...o tik savo norų vedini, be jokios prievartos iš pašalies. Tačiau finale vieniems leidžiama, o kitiems ne išlaikyti LR pilietybę tapus kitos šalies piliečiais. Tuo labiau kad kitos šalies pilietybės priėmimas tiek tada (iki 1990 m. kovo 11d ), kaip ir dabar, ir yra laisvas kiekvieno imigranto pasirinkimas apsigyvenant svečioje šalyje.
Pagal dabartinį LR pilietybės įstatymą už LR pilietybės netekimą net reikalaujama susimokėti. Skamba labiau nei keistai. Užsimoki už tai, ne ką gauni, o ko netenki, už tai kas yra atimama.
„20 straipsnis. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka
1. Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo įstatymu, gali išimties tvarka suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turintiems kitų valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės, kurie integravosi į Lietuvos visuomenę.......
2. Pagal šį įstatymą ypatingais nuopelnais Lietuvos valstybei laikoma užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo. Pagal šį įstatymą laikoma, kad asmuo integravosi į Lietuvos visuomenę, jeigu jis nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir sugeba bendrauti lietuvių kalba, o jeigu nuolat negyvena Lietuvos Respublikoje, – sugeba bendrauti lietuvių kalba ir yra kitų akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo yra integravęsis į Lietuvos visuomenę“.....
Pagal šį LR pilietybės įstatymo punktą, būtent per pastaruosius 20 metų visi išvykę LR piliečiai (priėmę kitos šalies pilietybę), gimę, augę, mokęsi, dirbę, mokėję mokesčius Lietuvoje puikiai mokantys lietuvių kalbą, jos istoriją, literatūrą, geografiją... iš jų LR pilietybė yra atimama. Kai pagal tą patį įstatymą, ji turi būti suteikiama. Nes kas geriau yra integravęsi į Lietuvos gyvenimą jei ne tie, iš kurių LR pilietybė dabar taip vienašališkai atimama – nors mes, gyvenantys kitose pasaulio šalyse ir priėmę tų šalių pilietybes 100 proc. atitinkame „Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ reikalavimus.
Kaip ir tada (po 1940 m. vasaros), taip ir dabar LR piliečiai netenka LR pilietybės ne pačių LR piliečių prašymu. Šiandien jie netenka LR pilietybės, nes to reikalauja pati Lietuvos Respublika, kai tada to reikalavo ir tai įgyvendino okupacinė valdžia...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
