Iš anksto apsidraudžiu nuo visų papiktintųjų ir nedorėlių puolimų: straipsniu nesiekiu nieko kaltinti, suvedinėti sąskaitų ar banaliai viešintis. Esu piktas, tad pasistengsiu kalbėti švelniau, nei mėgsta tam tikrų tinklaraščių veikėjai, vedini „puikibės“ ir „tuštibės“. Kiek galima leisti emocijoms temdyti protą?
Neretai susimąstau, kodėl docentė Aušra Maldeikienė puolama, esą yra labai pikta („Vėl ana rėkauja“, – pagalvojate, ar ne? Taip ir žinojau). Patikėkite, ji ne viena yra pikta. Samdomo darbo jėgai Airijoje atstovauja 12 proc. imigrantų (2012 gruodžio mėn.). Iš jų – apie 20 tūkst. lietuvių ir „tik“ 120 tūkst. lenkų. Tokią masę žmonių, neskaitant kitų tautybių atstovų, pagrįstai galime vadinti respublika respublikoje, darančia pastebimą įtaką ekonomikai.
Tad didžiausią piktumą sukelia mąstymas principu „Man gerai, o po manęs – nors ir tvanas“. Deja, nemažai imigrantų (turiu omenyje lietuvius ir brolius lenkus) sapnuoja itin saldžius nuobodžius sapnus, tikėdamiesi, jog gyvenimas atsukant bendruomenei nugaras yra naudingas tai bendruomenei.
Pavyzdžiui, visa Europa prisimena, kaip ugnikalnio išsiveržimas Islandijoje 2010 metais ne vienam migrantui sutrukdė pasinaudoti pigių skrydžių bendrovės „Ryanair“ paslaugomis. Tačiau ironija yra likimo tarnaitė.
Airija - rojus veltiniams ir „vienišoms“ mamoms
Pirmasis pykčio priepuolis apėmė, kai sužinojau, kad Airijos socialinės apsaugos sistema – rojus veltiniams, „vienišoms“ mamoms, „prasmingo darbo“ nerandantiems studentams ir kitiems labai svarbiems asmenimis. Taip pat visiems, tikintiems mistinėmis sąvokomis „protų nutekėjimas“ ar „ak, nerandu darbo pagal specialybę, kokia tragedija“. Taip, tikrai, kasmet kokie 500 teisininkų iš Lietuvos įsidarbina teisininkais Londone, o šimtas architektų – architektais Dubline. Pavadinkime juos madingu trumpiniu – VIP.
„Išskirtinės“ personos, arba VIP, yra ypatingos, kadangi atranda įstatymų spragas ten, kur kitas, rodos, ar kvailas, ar nemadingas, bet doras ir sąžiningas darbo liaudies žmogelis, jei ir mato, tai jomis nepasinaudoja. „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis teigia, kad dėl migracijos jaudintis jau nėra ko – imigracijos ir emigracijos srautai stabilizuojasi, atlyginimai 2013 metais Lietuvoje pakils 1,6 procento.
Išties džiugu, jeigu uždirbate kokius 1000 litų „į rankas“ – kaipmat pajusite. Pajausite savo kailiu, ką reiškia tie 1,6 procento, kuomet atlyginimai didėja nežymiai, verslo pelnai grįžta į prieškrizinį lygį, pagrindinių maisto produktų kainos nekrenta, dėl progresinių mokesčių graudenimai nesibaigia, minimali alga ir lieka pajuoka, o legendinėmis šildymo sąskaitomis nesidomi nei STT, nei FNTT, tik Jos Ekscelencija Dalia Grybauskaitė, pasileidusi į bevaisias, anot jos, bedarbių intelekto paieškas.
Artiname makroekonomines realijas prie kasdienio gyvenimo. Airijos socialinės apsaugos sistema VIP kategorijai priklausančiuosius apgaubia išskirtinės „ekonominės šilumos“ aureole, kurios metų metais ilgisi Lietuvos vargingieji. Turiu omenyje tuos, kuriems tikrai reikia padėti. Deja, ilgisi šito šilto drabužėlio ir VIP’iniai asmenys.
Žiūrime, ką turime:
– socialinės išmokos skiriamos, jeigu esi vieniša mama, auginanti vaiką/-ų. Kompensacija, jog Lietuvos švietimo sistema skaudžiai klysta, už būstą, maistą, komunalinius mokesčius mokama ketvirtadieniais kiekvienam vaikui atskirai. Savivaldybėse esančiuose pašto skyriuose nusidriekia pašalpinių prašytojų eilės. Mielas skaitytojas teatleidžia už pagarbų žodį pastarųjų atžvilgiu, kadangi tikrai nemažai piliečių susirenka sunkiai pragertais veidais. Atvyksta ir neblogų automobilių savininkai… „Duonos laukiančiųjų“ eiles regėjau Dublino, Galvėjaus, Korko ir Dundalko miestuose. Nuo 2008-ųjų pašalpų mokėjimas į sąskaitą pakeistas išmokėjimu grynaisiais, tad ketvirtadieniais vengiu siųsti namiškiams laiškus, kupinus gimtinės ilgesio;
– socialinės išmokos skiriamos, jeigu esi vieniša mama, auginanti neįgalų vaiką (sąlygos beveik identiškos, tik dar daugiau palengvinimų, pavyzdžiui, nemokamos mokyklos spec. poreikių vaikams, išmokos iki gyvos galvos, – vaikas gi nesiruošia pasveikti);
– esi vienišas/vienas dirbantis tėvas arba motina – tuomet kas savaitę sutaupai apie 40 eurų, jei savaitinė alga neviršija 520 eurų.
Už šaltą vandenį mokėti nereikia. Kol kas. Nekilnojamo turto mokestį dar tik planuojama įvesti. Išmokos taikomos ES piliečiams. Bedarbio (ir darbo ieškančiojo – skirtumas grynaisiais) išmokos skiriamos, turint dviejų metų darbo stažą. Tačiau neoficialiai galima nugirsti kalbų, jog socialinės rūpybos skyriuose, gailiai parypavus, pašalpėlę išsikaulina ir neišdirbusieji poros metelių.
Taigi nepilnamečių mamų , neretai sunku nuspręsti, sąmoningai panelė nėštumą planavo, ar ne, nors vežimu vežk. Ir nereikia man vartyti konkrečių įstatymų, kai matai tobulos socialinės apsaugos sistemos praktiką savo akimis.
Islandijos ugnikalnis demaskavo „pašalpų turistus“
Antrasis pykčio priepuolis apima, patyrus, jog bedarbio pašalpa mokama tol, kol asmuo ieškosi darbo. Nėra apibrėžto termino! Sutikau jaunų šeimų, nedirbančių trejus, penkerius metus. Vienas jaunas vyras, kokių 27-erių, pavadinkime jį Tomu, į klausimą „Tai nenori eiti dirbti?“, gerdamas lenkišką alų „Warka“, tingiai iškošė „Ooo kaaam?“ Lygiai kaip tie „McDonaldų“ storuliai Amerikoje: „Spėk, su kuo šiandien susitikau? – Su kuo? – Su Liiiiizaaa“.
Grįžtame prie to nelemto Islandijos ugnikalnio. Skaitant Liamo Collinso straipsnį („Irish Independent, 04/07/2010, „Ash Cloud Crisis Exposes „Welfare Tourists“ („Pelenų debesies sukelta sumaištis demaskavo „pašalpų turistus“), apima trečiasis pykčio priepuolis.
Iki balandžio 18 dienos, 2010 metais į Airijos socialinės apsaugos departamentą kreipėsi 151 060 asmenų dėl bedarbio (darbo ieškančiojo) pašalpos. Departamento tarnautojai nurodė, jog 3515 bedarbių nepasirodė privalomai užsiregistruoti būtent tada, kuomet „Ryanair“ lėktuvai neskraidė Europoje. Dauguma šitų veikėjų buvo Lenkijos piliečiai. Airijos mokesčių mokėtojams Lenkijos bedarbiai 2009 metais kainavo 11 milijonų eurų. Tikėkimės, kad 2010 m. – „šiek tiek“ mažiau. Kad nusiramintume ir nebepyktume, belieka iškelti bjaurų retorinį klausimą: ar ponas Grzegorzas Brzęczyszczykiewiczius yra gyvas, ar tiesiog gauna kompensaciją už velionį brolį, nes pats tingi dirbti?
Išsiveržęs ugnikalnis atskleidė šlykščią tiesą: lenkai serga ne mažiau nei mūsų pašalpiniai Lietuvos provincijoje. Docentė A. Maldeikienė šią absurdišką situaciją taikliai apibūdino taip: „Kai skirtumas tarp algos ir pašalpos toks mažas, sveiko proto žmogus nedirbs“.
O skirtumas nėra toks didelis. 2010 metais bedarbio pašalpa Airijoje siekė 784 eurus per mėnesį, minimalų atlyginimą (40 val. darbo savaitė) apskaičiuojame taip: 160 val. dauginame iš minimalaus valandinio užmokesčio – 8,65 euro. 160 val. x 8,65 euro = 1384 eurai. Skirtumas tarp minimalaus atlyginimo ir bedarbio pašalpos – net 600 eurų!!! Deja, deja, – nebūkime naivūs. Airijoje, kaip ir Lietuvoje, šalia bedarbio pašalpos buvo ir yra galima prisidurti įvairius palengvinimus: kompensaciją už būstą, mokslą ir t.t. Todėl krizės metu net sumažėjus išmokoms, gyventi galima.
Na, kažkaip nesinori tikėti, jog, tarkime trečdalis ar „tik“ penktadalis lietuvių (iš tų 20 tūkstančių) nusekė į Airiją lenkų pėdomis. Vis dėlto pripažinkime – 20 tūkst. tautiečių – tai ne smulkiojo verslo firma su dešimčia darbuotojų. Pakanka motinystės pašalpas pasididinusių mamų istorijų.
Nenoromis prisiminiau Andriaus Užkalnio mintis kai kuriais lietuvių mentaliteto aspektais, miela juos patirti gyvai.
Supykdė E. Kenny ir L. Linkevičiaus mintys
Ketvirtąjį, tuo tarpu, pykčio protrūkį sukėlė Airijos premjeras. Misteris Enda Kenny dėl 64 mlrd. eurų valstybės skolos (40 proc. Airijos BVP – 2012-01-25) pareiškė: „Mes esame „special case“, mums reikia išskirtinių sąlygų“. Ir nusiuntė į Vokietiją „specialųjį“ atstovą derybų ir pietų su ponia Angela Merkel. Neprimena vieno pliktelėjusio „fiziko“ pozicijos?
Pliktelėjusiam „fizikui“ galima priminti opias Marijos žemės problemas: emigraciją, būstų renovaciją, „vokelius“, „Mažeikių naftą“, „Lietuvos dujas“, LEO LT, Snoro „tyrimą“, „Hitachi“ elektrinę, dujų terminalą, skalūnines dujas, VEKS’ą, rezonansines bylas, Valdovų rūmus, Tatjaną Novikovą, Sausio 13-osios bylas.
Airijos premjerui E. Kenny taip pat naudinga praskaidrinti atmintį: 20 milijonų eurų Nacionalinės galerijos restauracijai – iš kultūros ministerijos. Apžvalgininkė Lise Hand ironizuoja: „O jūs manėte, kad vyriausybei nerūpi menas“. Kiti apkarpymai: 2500 medicinos seserų ir pribuvėjų – į gatvę; šimto policijos komisariatų darbuotojai – į gatvę (sprendimas uždaryti 100 policijos nuovadų įsigalios sausio 31-ąją).
Kiti pasišvaistymai: finansų ministras apie Airijoje taikomą verslo pajamų mokestį („corporate tax“): „Visiems suprantamas ir aiškus, neabejotinai skaidrus […] tai tik Airijos reikalas“ (apie tai, kad mokestis mažas – 12,5 proc.); 2012 metais valstybės remiamiems advokatams civilinėse bylose išleista 9,5 mln. eurų, 2008 metais – 17,7 mln.; tas pats finansų ministras paskaičiavo, jog Airijoje „ilsisi“ japonų pagaminti nenaudojami modernūs traukiniai, kurių rinkos vertė – 41 mln. eurų.
Kitas ministras, ponas Linas Linkevičius, sekmadienį viešėdamas Dublino Šv. Andriejaus bažnyčioje (St. Andrew Church), leido sau, šventą dieną, ir dar sausio 13-ąją, ištarti tokius žodžius: „Bažnyčioje turi būti tvarka – laukia rimti darbai. Mes esam viena tauta – Lietuvai reikalingas kiekvienas iš mūsų. Ji jums nieko nėra skolinga… Prisiminkit, kad esame viena tauta […] Bendradarbiausim, kad globali Lietuva turėtų turinį“.
Tačiau visuomenės aktyvistai iš Baltarujos į Lietuvą lengvai neįleidžiami – kaip tokį URM elgesį galima vadinti bendradarbiavimu „globalios“ Lietuvos kontekste? Tikrai įdėmiai klausiausi užsienio reikalų ministro kalbos. Kalbėjo ne ironiškai, šiltai, kaip moka politikai. Gerbiamas ministre, ar tokius žodžius dera tarti sausio 13-ąją, sekmadienį, bažnyčioje?
Atsiimdamas garbės svečio juostą, ministras pridūrė: „Kol Airijos lietuviai kalbės žemaitiškai, tol niekas jūsų neišnaikins“. Vos ne instinktyviai grįžtelėjo atmintin George'o Orwell’o žodžiai: „Vieni žvėrys yra lygesni už kitus“. Matyt, daugumos šalių pagrindinių įstatymų rengėjai pamiršo šią nuogą „tiesą“. Lietuvos Respublikos 29 str. skaitome: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“.
Drįstu teigti, jog aukoti lietuviškų mišių Dubline susirenka tie kiti – dirbantys, atsakingi, sąmoningi, nieko „neskolingi, nes Lietuva jiems neskolinga“. Kiti, kurie, kaip Tautvydas Marčiulaitis, pasakoja vaikams mokyklose apie lazerius, kiti, kurie, kaip Aušra Maldeikienė, verčia naktimis knygas, tie, kurie vergauja savo sąžinei ir klauso proto balso. Nesunku įsitikinti, kadangi veidai, kaip ir Dublino Mažajame teatre, – tie patys.
Perfrazuodamas savo mėgstamą karo žurnalistą Alex1 Perry – aš, kaip tie kinų gangsteriai, Indijos maorių sukilėliai ar Somalio „Al Qaeda“ teroristai – esu labai, labai piktas.
Klausimas, kurioje šalyje melo ekonomikos pasekmės skaudesnės, lieka atviras.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
