Melas todėl, kad Lietuvos darbdaviai-transportininkai, visiškai nesiskaito su jiems jau dirbančiais vairuotojais. Jiems neįdomu, kad vairuotojas neturi namų (gyvena automobilyje mėnesiais), nerūpi jiems, kad šie žmonės neturi bent kiek rimtesnių socialinių garantijų, juk visų vairuotojų-tarptautininkų atlyginimas „popieriuje“ yra šiek tiek daugiau nei tūkstantis litų, nuo kurių ir yra mokami mokesčiai „Sodrai“, ligonių kasai...
Likusi pinigų dalis yra ne kas kita, kaip neapmokestinami dienpinigiai, kurių dydį darbdavys turėtų sumokėti kaip numatyta įstatymuose ir priklausomai nuo šalies, kurioje vairuotojas atlieka komandiruotę. Deja, Vyriausybės šutvė, neretai pati susijusi su transporto verslu, prieš kelerius metus išsileido savo machinacijoms ir manipuliacijoms taip reikalingą įstatymo pataisą, kuris leidžia dienpinigių dydį sumažinti iki 50 procentų.
Štai čia ir prasideda visos linksmybės, kurios tiesiogiai lemia vairuotojo, kaip darbuotojo, bejėgiškumą atrasti kažkokią tiesą, kai iš dienpinigių darbdaviai atskaičiuoja sumą „už orą“ (neva viršytas degalų „normas“, kurių net vilkikų gamyklos gamintojos neįvardija, už atsitrenkusio akmenuko iš po kito automobilio ratų įskeltą stiklą ar išmuštą žibinto stiklą, už apmokėtas mokamas stovėjimo aikšteles, už baudas, gautas vykdant darbdavių arba jų įgaliotų vadybininkų nurodymus, kurie reikalauja važiuoti pažeidžiant darbo ir poilsio reglamentą, ir už daugelį kitų būtų ir nebūtų dalykų).
Sakysite, nevykdykite, nedirbkite tokiomis sąlygomis? Taip. Jūs būtumėte teisūs. Bet ką daryti po to? Juk gaunami keli tūkstantėliai, nesvarbu, kokia forma, vis geriau nei keli šimtai pašalpos iš Darbo biržos, kuri, beje, vos tik į ją pasikreipus, iš karto pasiūlo begalę firmų ir firmelių, kurios jau yra „etatinės darbo siūlytojos“.
Ir čia užburtas ratas, iš kurio ištrūkti nėra jokių galimybių be viešumos ir įstatymų keitimo.
Ši įstatymo pataisa leidžia darbdaviams mokėti už „nuvažiuotus kilometrus“, bet ne tiksliai apibrėžtą pinigų sumą. Juk toje likusioje 50 proc. dalyje visais šiais dalykais ir yra manipuliuojama.
Kreiptumėmės į Valstybinę darbo inspekciją arba, reikalui esant, ir į teismus. Deja, tai nieko nepakeis, nes buhalteriškai visose firmose yra „švaru“. O jei ir ne visai „švaru“, tai juk mūsų inspekcija – ne koks demonas, kuris iš karto imtų ir baustų. Juk reikia pirma įspėti darbdavius, kad jie taip nedarytų. Juk mūsų darbdaviai paklusnūs ir sąmoningi piliečiai, kuriems įstatymas yra šventas reikalas... Ironizuoju.
Ir tai darau todėl, kad iš tiesų iš pykčio savo kailyje netelpu...
Gerbiami žurnalistai, jūs esate paskutinė mūsų, vairuotojų, viltis. Kuo labiau ir greičiau pradėsime visą šita reikalą kelti viešumon, tuo labiau turėsime viltį, kad galbūt kažkam vis dėlto teks dirbti šį darbą ir jaustis saugiai. Nebijoti, kad darbdavys „gali nesumokėti“ atlyginimo, nejausti nerimo „o kas bus, jei bus avarija, jei tapsiu neįgalus?“
Juk šiuo metu, jai vairuotojas tampa neįgalūs ar bent laikinai nedarbingas, jis socialinių garantijų praktiškai neturi jokių.
Aš nesu pavienis individas, kuris iš neturėjimo ką veikti paėmė ir sukurpė šunlaiškį ir visus darbdavius deda į šuns dienas. Tai yra visuotinai įsišaknijusi rimta problema. Ne darbdavių, ne įstatymų leidėjų problema. Tai pagrindinės šios verslo šakos grandies – vairuotojų problema. Mūsų darbdaviai „užnuodyti“ ir rimtai „serga“ sunkia, bet pagydoma liga, kuri vadinama godumas.
Padėkite mums atrasti priešnuodžių šiai „ligai“ įveikti.
Vilkiko vairuotojo Algirdo laišką komentuoja Nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ atstovas spaudai Gytis Vincevičius:
„Vairuotojų trūkumas - išties opi ir jau daug metų besitęsianti problema, kurios sprendimų vežėjų atstovai ieško su atsakingomis ministerijomis ir kalbėdamiesi su vairuotojų bei transporto darbuotojų profsąjungomis. Šiandien rinkoje trūksta apie 2-3 tūkst. vairuotojų. Socialinis dialogas su vairuotojų atstovais vyksta, todėl kiekvienu atveju bandome įsiklausyti į iškylančias problemas ir kartu jas spręsti, nes prarasti savo darbuotojų nenori nė vienas nuovokus verslininkas.
Vairuotojų trūkumas – reali problema, ir ne todėl, kad vienos ar kitos darbo sąlygos yra Lietuvos transporto įmonėse. Darbo rinka jau seniai tapo laisva Europos Sąjungoje, todėl darbdaviai taip pat yra priversti konkuruoti su Lenkijos, Olandijos ar Prancūzijos vežėjais, siekdami pritraukti vairuotojų. Juk vairuotojai lengvai gali keisti savo darbovietę, įsidarbinti kur nors Vokietijoje ar Ispanijoje.
Kas kita, jei kalbame apie pažeidimus, kurie atsiranda įmonėse laikantis darbo ir poilsio režimo, piniginių atsiskaitymų bei kitų darbdavio ir darbuotojo tarpusavio santykių srityje. Valstybinė darbo inspekcija ir Valstybinė kelių transporto inspekcija atlieka neeilinius patikrinimus tose transporto įmonėse, kurių darbuotojai pateikia skundus. Jų yra ir į juos reaguojama nedelsiant. Laikai, kai darbdaviai galėjo laisvai traktuoti darbo ir poilsio režimą ar darbo santykių reglamentavimą, jau seniai baigėsi. Tą patvirtina ir nuolatiniai šių institucijų planiniai patikrinimai vežėjų įmonėse. Už pažeidimus yra baudžiama gana griežtai, todėl asociacija „Linava“ niekuomet nepateisino ir negynė nesąžiningai su savo darbuotojais besielgiančių transporto įmonių direktorių ar savininkų.
Jei apžvelgtume ginčus ar problemas tarp vežėjų ir darbuotojų, dažniausiai jos susiję su skirtingais abiejų pusių lūkesčiais ir netinkamu darbo atlikimu. Šiuose ginčuose milijoninės vertės turtą vairuotojui patikintis įmonės savininkas tikisi nuoširdaus ir doro darbo iš vairuotojo, deja, atsitinka taip, kad sunkvežimiai apdaužomi, kroviniai neatsakingai paliekami, girtaujama, o degalai grobstomi iš degalų bakų. Kyla nuostolių kompensavimo klausimai, tokiu darbuotoju nebepasitikima, darbo santykiai nutrūksta.
Teismai nėra geriausia išeitis, todėl neatsakingi vairuotojai keliauja iš įmonės į įmonę, o savo pasipiktinimą lieja viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje. Prieš kaltinant kitą, visuomet pravartu atsigręžti į save, įvertinti tai, kaip kita pusė vertina situaciją. Būtina ne tik kalbėti, bet ir kalbėtis, įsiklausyti. Tuomet dialogas tikrai pavyks.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
