Nelengva rašyti apie įvykius, kurie klostėsi daugiau nei prieš 70 metų. Dalis vaikystės įspūdžių jau išsitrynė iš atminties. Išliko tie, kurie giliausiai įsirėžė mano vaikiškoje sąmonėje.
Dabar jau retai tenka nuvažiuoti į gimtinę, nes ten nieko nebeliko. Prieš keletą metų mirė teta Vikcia, kuri pastaruoju metu jau ten ir nebegyveno. Tik vienintelis apšiuręs namas dabar stūkso ant Lepšių kalno šlaito. Miškas palaipsniui susigrąžina šią nederlingą žemę, kurią anksčiau puoselėjo ir dirbo darbščios valstiečio rankos.
Negrįžtamai išnyko ir Antanavo dvarelis. Jo pastatai slėpėsi tarp medžių ant kalvos pamiškėje, į rytus nuo Lepšių. Užėjus bolševikams jo savininkai Kraujeliai ir Guobiai kažkur dingo. Greičiausiai „iškeliavo“ į Sibirą. Prasidėjus karui čia kažkas iš savininkų dar gyveno, tačiau po karo dvarelis visiškai sunyko. Dabar ten beliko tiktai dilgėmis apaugusi rūsio duobė. Visus trobesius išardė ir ištampė aplinkinių kaimų gyventojai.
Duobėtas ir vingiuotas keliukas iš Ceikinių nukrypsta į šiaurę, kildamas vis aukščiau ir aukščiau. Mano gimtasis Lepšių kaimas, kaip ir daugelis kaimų šiose apylinkėse, jau nykstantis. Čia beliko vos keliolika gyventojų. Kaimas ne vientisas. Pirmiausiai patenkame į Lobinius. Toliau ant aukštumos stūkso Kalniniai, o aplinkui išsimėtę vienkiemių trobelės. Vandens telkinių šiose vietose nedaug, tačiau gamtovaizdis labai įdomus ir savitas. Kol Lepšių kalnas dar nebuvo apaugęs medžiais, nuo jo atsiverdavo nuostabi panorama. K
itos tokios vietos Lietuvoje man neteko aptikti. Giedros metu iš čia rytų pusėje puikiai matosi Adutiškio, Vidžių ir kitų miestelių bažnyčių bokštai, esantys už 20-40 km. Vakaruose besileidžiančios saulės nuspalvintas tyvuliuoja didžiausias šio krašto ežeras Kretonas, o šiaurės vakaruose, beveik ranka pasiekiamas, stūkso antras Lietuvoje pagal aukštį Nevaišių kalnas. Šiaurėje stiebiasi aukšti VAE kaminai.
Mano atmintis sugeba atkurti vaizdus, kurie klostėsi, kai man buvo kokie 3-4 metai. Ilgais žiemos vakarais senelis iš kanapių ar linų pluošto vydavo virves ir pančius arkliams. Tėvelis prie varstoto, kuris stovėjo čia pat troboje, iš medžio meistravo įvairius namų apyvokos rakandus ir baldus. Kambaryje nuolatos tvyrojo linų-kanapių pluošto ir medžio skiedrų aromatas. Žibalinė lempa su stiklu buvo prabanga. Ne visuomet pavykdavo gauti tų stiklų, o be jų lempa baisiai rūkdavo ir silpnai šviesdavo. Kartais, kai pritrūkdavo žibalo, namuose pasišviesdavome balanomis.
Teko ir man laikyti tas rūkstančias balanas. Labai neįdomus ir nuobodus darbas. Senelė su mama pakaitomis sėsdavosi už audimo staklių. Jos audė linines drobes. Iš jų siuvo drabužius. Siuvo rankomis arba nešdavo vietiniam siuvėjui, nes siuvimo mašinos tuomet pas mus nebuvo. Drabužiai buvo šiurkštoki, tačiau pakankamai stiprūs. Atlaikydavo daugybę skalbimų, mirkymų pelenų šarme ir velėjimų. Liaudyje apdainuotas linas reikalavo daug triūso. Rudenį reikėjo jį nurauti, po to iškulti. Stiebai buvo mirkomi, džiovinami, minami (traiškomi) mintuvais. Po to šukuojami ir verpiami. Išaustos drobės balinamos saulėje. Viršutinius drabužius siūdavo iš vilnos arba avikailių. Vietiniai meistrai sugebėdavo pasiūti ne tiktai avikailius, bet ir aulinius batus-kaimo bernų pasididžiavimo objektą.
Ir mikroklimatas čia savotiškas, skirtingas nei kitur. Daugiau būna sniego. Žiemą labai dažnai medžius padabina šerkšnas. Tuomet beržai-svyruokliai, kurie augo prie namo, atrodė tarsi ilgaplaukės pasakų laumės tankiai nusagstytos deimanto kristaliukais. Nuostabūs šerkšno raštai padabindavo ir langus iš vidaus, kurie tais laikais nebuvo dvigubi. Mes prakrapštydavome arba pūsdami ištirpdydavome šerkšną ir padarydavome apvalų langelį, pro kurį žvelgdavome į pasakišką, baltą pasaulį.
Nors troba buvo nedidelė, bet čia tilpo viskas: didžiulis duonkepis pečius ant kurio mes vaikai žiemą miegojome, tėvų lova, audimo staklės ir tėvelio varstotas. Seneliai miegodavo senojoje troboje, kurioje aš gimiau. Ten vietoje grindų buvo molinė asla, todėl vasarą ten būdavo vėsiau nei naujajame name. Senojoje troboje buvo dar rankinės girnos grūdams malti, piesta grucei – stambioms miežinėms kruopoms, gaminti. Ten taip pat laikė grūdus, rūkytą mėsą ir kitas maisto atsargas. To meto buitis buvo labai neįmantri. Ikimokyklinio amžiaus vaikus, berniukus ir mergaites, rengdavo vienodai- ilgais drobės marškiniais. Batai taip pat atsirasdavo tik prieš pat mokyklą. Žiemą mes vaikai, kai nematydavo suaugusieji, dažnai išlėkdavome basi į lauką ir apibėgdavome namą keletą kartų.
Po to užsikardavome ant karštos krosnies ir šildydavome suledėjusias kojas. Niekas nekreipdavo dėmesio, kad kartais ir pakosėdavome ar pakarščiuodavome. Pagrindinis vaistas būdavo senelės surinktų žolelių arbata, kurias ji džiovindavo už balkio kambaryje. Vaikų auklėjimo sistema tais laikais buvo be galo paprasta. Pagrindinė auklėjimo priemonė, neskaitant poterių mokymo-beržinė košė.
Kiekvieną šeštadienį senelis kurdavo dūminę pirtį. Kol dar buvome maži, mes į pirtį ėjome su mama ir senele. Paaugę, patekome jau į vyrų kategoriją. Baisiausia būdavo, kuomet senelis su tėveliu užpildavo ant karštų akmenų vandens ir imdavo vanotis. Nuo nepakeliamo karčio tiesiog svildavo ausys. Tuomet prisiglausdavome prie durų ir ten tupėdavome., laukdami, kol išsisklaidys tas piktas garas.
Senelis ir senelė keldavosi dar su tamsa. Senelis, pasiėmęs liktarną, eidavo į klojimą kulti ar vėtyti javų, o senelė šerti gyvulių. Teko ir man kulti javus spragilais. Neįdomus, tačiau „muzikalus“ užsiėmimas. Geriau, kuomet kulia keliese, tačiau tuomet reikėjo palaikyti tam tikrą ritmą. Priešingu atveju, būna labai sunku mosuoti tuo spragilu, tarytum kokiu milžinišku botagu. Spragilais kultų rugių šiaudus naudojo stogams dengti, sodo medeliams aprišti žiemą, kiaulėms svilinti ir kloti į lovą vietoj čiužinio.
Maistas nebuvo labai įvairus, bet badauti, išskyrus pasniko laikotarpį, neteko. Tačiau mėsą valgėme dažniausiai tik sekmadienį ir per šventes... Ją laikydavo vasaros darbymečio laikotarpiui ir talkoms. Sviestas, sūris, kiaušiniai dažniausiai keliaudavo į turgų. Padargams, žibalui, cukrui ir kitiems dalykams pirkti reikėjo pinigų. Pagrindinis maistas buvo blynai, košės, daržovės ir bulvės. Senelis buvo pasodinęs sodą, todėl obuolių netrūko. Duonkepis pečius žiemos metu ne tiktai šildė trobą. Ten buvo ruošiamas valgis. Senelė ukvotais suimdavo ketaus puodą, įstumdavo į pečių ir virdavo sriubą, bulves arba košę. Keptuvė būdavo be rankenos. Ją į pečių senelė palydėdavo sepelnyku - tam tikru įrankiu ant ilgo medinio koto. Duonelę į pečių pašaudavo uždėjusi kepalą ant ližės, kurią prieš tai padengdavo ajerų ar klevo lapais.
Tais laikais žmonės ne tiktai daug ir sunkiai dirbo. Jie mokėjo ir linksmintis. Kiekvieną šeštadienį jaunimas rengdavo vakaruškas. Dalyvavo ne tik vietiniai. Ateidavo jaunimas ir iš kitų kaimų. Tokioje vakaruškoje susipažino ir mano tėvelis su mama.Tėvelis buvo kilęs iš Kazakavo kaimo prie Daugėliškio, o mama gimė Lepšiuose. Bernai vakaruškose kartais ir susikivirčydavo dėl mergų. Būdavo atvejų, kuomet ir tvorų kuolais pavanodavo vieni kitiems šonus.
Vasarą per darbymetį toli aidėdavo talkininkų dainos. Jaunimas neretai prikrėsdavo įvairių fokusų. Kokio nors nemėgstamo kaimyno nužniką (lauko tualetą) nunešdavo ir pastatydavo ant gretimo kalno. Arba akėčias ar plūgą užkeldavo ant klojimo stogo.
Valstiečių bendruomeniškumas labiausiai pasireikšdavo talkose. Jas rengdavo rudenį, kuomet javai jau būdavo suvežti į klojimus. Pas turtingesnį valstietį būdavo kūlimo mašina, kuria jis aptarnaudavo visus kaimynus. Pastatydavo mašiną prie klojimo, ilgu velenu sujungdavo ją su maniežu. Į maniežą įkinkydavo porą arklių, kurie, eidami ratu suko mašiną. Ši baisiai ūžė ir rijo javus, kuriuos į jos nasrus grūdo mašinos šeimininkas. Kiti padavinėjo javus, tvarkė šiaudus. Svarbiausias vaikų uždavinys-minti tuos šiaudus klojimo šalinėje. Darbas baisiai dulkinas, tačiau ne nuobodus. Ant šiaudų galima buvo dūkti iki valiai! Po darbo dar ilgai spjaudydavome ir kosėdavome, kol išsivalydavo kvėpavimo takai. Talkos pabaigoje talkininkus vaišino. Būdavo ir degtinėlės, tačiau be saiko gerti nebuvo mados. Vieną-kitą stikliuką išgerdavo dėl linksmumo. Po to dažniausiai dainuodavo ar pasakodavo linksmas istorijas.
Kiekvieną rudenį prieš šalčius ateidavo kiaulių skerdimo metas. Mes ypač laukdavome to meto, nes išmėsinėjus kiaulę, gaudavome jos šlapimo pūslę. Ją gerai ištrindavome su pelenais, įberdavome į vidų saujelę žirnių ir pripūtę oro, tvirtai užrišę, išdžiovindavome. Tą barškalą naudojome kaip savotišką muzikos instrumentą. Vėliau, jau prasidėjus karui, iš telefono kabelio tėvelis paruošė stygas ir pagamino mums cimbolus.
Kai man buvo jau 5 metai, toli vakaruose prasidėjo karas. Vieną dieną, užlipęs ant kalno, pietų pusėje pamačiau kažkokias plienines baidykles, primenančias dramblius, kurios slinko Ceikinių link. Parėjęs namo šią naujieną paskelbiau namiškiams. Man paaiškino, kad tai - rusų tankai.
Netrukus dingo mūsų tėvelis. Jis išėjo, dabar neatsimenu, į Ignaliną ar į Švenčionis ir negrįžo, o atsirado gal po kokio mėnesio ar dviejų. Sulysęs, išbalęs. Pasirodo, kad rusai mūsų kraštą buvo kurį laiką atskyrė nuo likusios Lietuvos dalies ir tėvelį sučiupo ant tos staiga atsiradusios „sienos“. Nugabeno į Slabodką Baltarusijoje ir tardė, tačiau nieko negalėjo įrodyti, todėl paleido. Kitos vasaros pradžioje karas pasiekė ir mūsų šalį. Po kaimą ėmė slankioti alkani, išvargę rusų kareiviai. Jie bėgo nuo puolančių vokiečių. Miškuose buvo pamesta daug jų karinės technikos, ginklų ir šaudmenų. Vietiniai bernai prisitempė to „lobio“ ir paslėpė netoli namų. Vėliau, prasidėjus partizaniniam karui, šios atsargos buvo panaudotos pagal paskirti.
Per karą mes gyvenome Stajėtiškyje netoli Adutiškio. Čia prasidėjo mano darbinė veikla. Tapau „kaubojumi“. Ganiau karvutę. Mane pažadindavo labai anksti, kol saulė dar nebūdavo patekėjusi. Basas gindavau karvutę į lauką. Kojų blauzdos nuo ryto rasos ir aštrių ražienų suskilinėdavo ir labai skaudėdavo. Kuomet saulutė pakildavo aukščiau, aukštai į padangę pakildavo vieversys. Jo skardus balselis praskaidrindavo mano sielą. Nors man buvo vos 8 metai, teko išbandyti ir rodeo. Kartą jojant, arklys kažko pasibaidė ir aš taip gracingai skridau į priekį per jo galvą, kad nė kiek nesusižalojau!
Ta kaubojystė gerokai pakenkė mokslams. Į mokyklą ateidavau tik spalio mėnesį, kuomet kiti vaikai moksluose jau būdavo gerokai pažengę. Ir šiaip mūsų jaunas mokytojas nebuvo labai uolus žinių perteikėjas. Visiems berniukams jis liepė pasigaminti medinius šautuvėlius. Mokykloje vietoj pamokų mes lakstėme po lauką ir žaidėme „karą“. Tuo tarpu tikras karas vyko kažkur toli rytuose. Jo atgarsiai mus pasiekdavo tiktai su laikraščiais ir žmonių nešiojamais gandais.
Porą kartų anksti ryte mūsų kaimą buvo apsupę latviai ar estai, aprengti vokiškomis uniformomis. Po kaimą ėjo vokietis su dviem padėjėjais ir rinko jaunus žmones darbams į Vokietiją. Atrodo, kad nedaug surado jiems tinkamų jaunų žmonių, nes dauguma pasislėpė. Buvo ir pas mus užėję. Kadangi tėvelis kiek mokėjo vokiškai, tai jis mums vėliau paaiškino, kad tas vokietis siūlė į Vokietiją važiuoti mums patiems, nes vežti mūsų šeimą, kurioje yra 4 vaikai, jiems nerentabilu. Kai frontas pradėjo griausmingai artėti, vokiečiai traukėsi. Adutiškio bažnyčioje kunigai sakė ugningus pamokslus apie baisų slibiną, kuris atslenka iš rytų. Kartu su vokiečiais į vakarus traukėsi ir generolo Vlasovo armijos, kuri kariavo vokiečių pusėje, daliniai. Pievoje Stajėtiškio centre, nakvynei sustodavo kazokai su šeimomis. Vyrai,net vasaros viduryje užsimaukšlinę ant galvos šiltas „kubankes“, baltais raštuotais ilgais marškiniais, sujuostais diržu, mėlynomis kelnėmis su raudonais lampasais, mums atrodė labai neįprastai. Žavėjomės jų šokiais, ypač „Kazačioku“ir egzotiškomis, negirdėtomis dainomis, pritariant armonikai. Ryte jie susikraudavo į vežimus savo negausią mantą, vaikus ir žmonas. Vadeliotojas pasidėdavo šalia savęs šautuvą ir vilkstinė išdardėdavo į vakarus.
Kadangi Stajėtiškio apylinkėse nėra miškų, mes nutarėme grįžti į tėviškę. Manėme, kad ten bus saugiau palaukti, kol praslinks frontas. Tėviškėje apsistojome ne pas senelius, o kaimyno, vietinio lenko Leono Bužinsko sodyboje. Bužinskas pabėgo į Švenčionėlius. Jis buvo susidėjęs su bolševikais, todėl jo ieškojo partizanai. Palikdamas mums sodybą, Bužinskas paprašė laikinai pasaugoti jo dvi avis.
Dar iki šiol prisimenu baisiausią dieną mano gyvenime-1944 metų liepos mėnesį. Man tuomet buvo 10 metų. Karves ganiau miške pora kilometrų nuo namų. Danguje kaukė lėktuvai. Aš dabar jau neatsimenu ar jie buvo vokiečių, ar rusų. Lėktuvai į kažką šaudė ilgomis kulkosvaidžių serijomis. Orą drebino patrankų sviedinių klaikus kaukimas. Vienas sviedinys nukirto eglės viršūnę vos už kelių šimtų metrų nuo tos vietos, kur aš buvau. Apėmė neapsakoma baimė. Aš niekuomet taip karštai nesimeldžiau, nemeldžiau Dievo, kad mane apsaugotų nuo kulkos ar sviedinio skeveldros, kaip tą giedrią vasaros dieną! Kuomet parginiau gyvulius į namus, matėme kaip vokiečių lėktuvai bombardavo ir padegė Mielagėnų miestelį.
Greit pasirodė begalinės rusų tankų kolonos. Traktoriai tempė didžiules patrankas. Kai jie sustodavo kaime, mes ėjome prašyti dyzelino, kurį naudojome apšvietimui. Jiems duodavome kiaušinių ar pieno, o šie mums pripildavo kanistrą kuro. Nors frontas jau buvo toli vakaruose, tačiau Lietuvoje nebuvo ramybės. Po kaimus nuolatos slankiojo ginkluoti kariškiai ir gaudė jaunus vyrus į frontą. Vieną kitą pavyko nutverti, tačiau dauguma slapstėsi. Mano tetos būsimam vyrui nepasisekė. Jis atsidūrė Kuršo „katile“. Teko savo kailiu išbandyti „patrankų mėsos“ dalį, kuomet už nugaros buvo saugumiečių užtvaros su kulkosvaidžiais, o jie buvo priversti eiti į ataką prieš vokiečių kulkosvaidžius... Nors grįžo gyvas ir net nesužeistas, tačiau dvasiškai paliegęs.
Po kurio laiko miške radosi partizanai. Jų bunkeris buvo netoliese. Ten visą laiką matėme jų sargybinį. Kartą po eglute radome maišą. Jame buvo rūkytas kumpis ir didelis juodos duonos kepalas. Mes supratome, kad maistą jiems kažkas atnešė ir čia paliko, todėl nelietėme.
Vieną dieną, ganydamas gyvulius, mačiau kaip rusai krėtė mišką. Ėjo grandine keletą metrų vienas kito su atkištais į priekį šautuvais ir automatais. Tą dieną miške nesigirdėjo šūvių. Matyt partizanai buvo pasitraukę į kitą vietą. Jie net milinių nespėjo pasiimti, nes kitą dieną klausinėjo ar nepaėmėme mes.
Buvo ankstyvas ruduo. Sutemo. Tėvai baigė namų ruošą. Visi jau buvome troboje. Staiga sulojo mūsų vilkšunis Tigras, kuris tuo metu buvo pririštas. Kažkas pasibeldė į duris. Į kambarį įėjo keliolika uniformuotų vyrų su ginklais. Prieangyje jie išlupo sienoje vieną lentą. Čia atsistojo sargybinis su automatu stebėti namo prieigas. Vaikams jie liepė lipti ant pečiaus. Be to mus perspėjo, kad niekam neišsitartume apie jų apsilankymą. Pasirodo, jie žinojo, kad yra likusios Bužinsko dvi avys. Vieną liepė papjauti ir paruošti vakarienę.
Vyrai tvarkė uniformas, valė ginklus. Vienas, kurio slapyvardis buvo Lokys, sumanė pailginti savo dešimtuko šautuvo buožę. Gavęs iš tėvelio įrankius ir beržinę pliauską, jis kibo į darbą. Jų tarpe buvo vienas augalotas Vyras, kurį draugai vadino Tarzanu. Aš nežinau, ar tai buvo Stasys Guiga-paskutinis Lietuvos partizanas, miręs 1986 metais Činčikų kaime prie Švenčionėlių, ar kitas asmuo, turėjęs tokį patį slapyvardį? Vėliau vyrai dainavo nuostabias, ilgėsingas dainas. Tik vienas posmelis teišliko mano atmintyje: “Jūs neverkit, berželiai prie kelio, negraudinkit motulės senos...“ Tų graudžių dainų besiklausydami mes ant pečiaus užmigome ir negirdėjome kada partizanai išėjo.
Netrukus po partizanų apsilankymo visą naktį piktai lojo mūsų šuo. Ryte tėvelis apžiūrėjo sodybą. Jis užlipo ant rūsio, kuris buvo miškelyje netoli namų, viršaus. Ten mes laikydavome nuskintus obuolius. Šiaudai buvo stipriai sugulėti. Matyt čia būta žmonių, kurie per sienoje esančius plyšius stebėjo mūsų sodybą. Šuo tuos žmones jautė, todėl ir lojo. Tėvelis suprato, kad čia buvo įrengta rusų pasala. Matyt kažkas pranešė apie partizanų apsilankymą mūsų sodyboje! Galima buvo įsivaizduoti, kas būtų atsitikę, jeigu tą naktį būtų apsilankę partizanai, kurie žinojo, kad dar liko viena Bužinsko avis. Tačiau šuo išgelbėjo mūsų šeimą, nes jis perspėjo, kad sodyboje jau yra kiti „nelaukti svečiai“...
Netrukus po šio įvykio, tėveliai nutarė skubiai sprukti į miestą. Į nežinomybę su 5 vaikais! Mąstant retrospektyviai, tai buvo teisingiausias tėvų sprendimas. Priešingu atveju mes būtume atsidūrę Sibiro platybėse.
Sukrovėme savo skurdžią mantą į tetos Vikcios vadeliojamą vežimą ir patraukėme į Ignalinos geležinkelio stotį. Į nežinomybę, kur mūsų niekas nelaikė. Prasidėjo naujas, labai nelengvas gyvenimas Vilniuje. Tačiau tai jau kita istorija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
