Sunku gyvenime, kai esi vienas, vienas kaip pirštas... Tave supa aplinkiniai, šeima, keli geriausi ir artimiausi draugai, tačiau ne visada ir ne viską jiems gali išsakyti, ne viską jie ir supras... Manau, kad gyvenime žmonės tam ir sukurti, kad būtų po du, o ne vieniši, juk kiekvienam žmogui, net pačiam šalčiausiam, niūriu veidu ar rūškana šypsena kažko reikia...
Tai, ko mums kiekvienam reikia, labai sunku atrasti, nes kartais žmonės, atėję į mūsų gyvenimus, mums tik yra patirtis ir išbandymas, tačiau ne ta vienintelė svajonė, kurios mums taip trūksta ir reikia... Dažniausiai mes matome akimis, jei žmogus savo išoriniu grožiu mūsų nesužavėjo, mes jį pradedam ignoruoti ir stumti toliau.
Tačiau ne visada taip yra: kartais žmogaus vidinis grožis nugali viską, dingsta visi susikurti prioritetai ir prasmės. Praleisdami žmones ir nesugebantys įžvelgti vidinio grožio mes kartais galbūt ir nustumiame į šoną savo svajonę.
Iškyla klausimas: kodėl aš vienas? Juk esu normalus vaikinas... Gal todėl, nes dauguma žmonių ieško to paties, tik kitokiais keliais? Aš turiu susikūręs ir išvaizdos standartą, ir vidaus standartą , tačiau negaliu teigti, kad to būtent man ir reikia.
Manau, kiekviename žmoguje reikia įžvelgti pliusų ir minusų, o tuos minusus paversti į dar didesnius pliusus. Juk idealų nėra... Taip, visi mes geri aktoriai, galim suvaidinti puikų pirmą įspūdį, ir kito žmogaus pasąmonėje suformuoti tobulumo būseną. Bet anksčiau ar vėliau viskas pasimatys, kas, kaip, kodėl ir t.t. Todėl geriausia būti savimi.
Kiekvienas žmogus turi ydų, turi savų troškimų ir savų pomėgių... Manau, kad visus žavi tas jausmas, kai žmogų gali suprasti iš pusė žodžio arba tylėti, žiūrėti į jį ir suprasti iš veido išraiškos.
Bet kas yra meilė? Prisirišimas? Meilė - kai drugeliai pilve skraido? Aš manau, kad meilė yra, kai du žmonės gali eiti iki pasaulio krašto ir jiems vis tiek nebus nuobodu eiti kartu. Meilė, kai su žmogumi gali kalbėti dieną naktį ir vis tiek temos nebus išsemtos.
Man reikia labai nedaug. Man reikia tik tavęs tokios, kokia esi. Mes abu sugebėsime mūsų meilę paversti svajone: tokia, kurios taip ilgai abu ieškojom. Mano minusus versi pliusais, tavo minusus versiu dar didesniais pliusais. Miegosim šalia vienas kito ir suprasim tą jausmą, kaip abu atsibusim, nusišypsosim vienas kitam ir gulėsim dar pusę dienos žiūrėdami vienas į kitą...
Galbūt tai yra banalu, bet banalu tik tiems žmonėms, kurie ieškojo, tikėjo, nusivylė, pamiršo tą jausmą. Aš už tuos žmones, kurie eina, krenta, keliasi ir vėl bando iš naujo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
