Šaltiniai sako, kad valgymo sutrikimai – tai psichikos liga, lydima iškreipto savęs ir pasaulio suvokimo, klaidingų įsitikinimų. Sergantysis dažnai nekenčia savęs ir savo kūno, stipriai riboja suvalgomo maisto kiekį, laikosi dietų, o tai gali privesti prie organizmo išsekimo ir, laiku nesiėmus priemonių, mirties.
Rodos, mano kritiškas lieknėjimas prasidėjo nuo nekalto porcijų mažinimo, kas vėliau persimetė į maisto produktų atsisakymą, nevalgymą po šeštos valandos vakaro, pietų ar vakarienės praleidinėjimą... Tirpau ir negalėjau tuo atsidžiaugti: lengvumo jausmu, niekad nesibaigiančiu alkiu, tuštumos jausmu pilve ir visur visur.
Labai gerai pamenu situaciją, kuri tada mane nešė kaip cunamis, o dabar atrodo pasigailėtina. Vasaros vakarą su draugu išėjom pasivaikščioti, grįžus jam kepiau kvapnutėlius karštus sumuštinius. Buvo gal aštuonios ar devynios valandos vakaro, o aš nuėjau miegoti vien tam, kad atsispirčiau nevalgius vakarienės. Dieve mano, aš net liejau ašaras lovoj su mintimi, kad daugiau niekad gyvenime negalėsiu valgyti karštų sumuštinių. Ir viskas – dėl mano tuomečio tobulo kūno suvokimo.
Azartas – ar vis dar „moku“ mesti svorį?
Šitaip gyvenimas ir sukosi – nuolatinis galvojimas apie maistą ir pastangos jo atsisakyti, graužatis suvalgius daugiau, nei planuota (net vienas obuoliukas galėjo būti lemiamas) ir visas gyvenimas, susikoncentravęs ties svoriu.
Dingo mėnesinės, o prieš rugsėjį reikėjo aplankyti gydytoją. Sužinojau, kad sveriu 47 kilogramus ir turiu per žemą kūno masės indeksą. Dėl dingusių menstruacijų išvada irgi paprasta – reikia priaugti svorio. Atrodo, užduotis nesunki, o kaip tik tuo metu dar laukė kelionė į Amsterdamą, kur tikėjausi atgauti bent kelis prarastus kilogramus. Su daug ašarų ir draugo skatinimais pavyko priaugti du kilogramus, kuriais džiaugiausi neilgai.
Grįžus kilo noras pamėginti, ar vis dar „moku“ mesti svorį, norėjau vieno vienintelio nukritusio kilogramo. Bet galėjau žinoti, kad vieno nebus gana. Dviejų – irgi ne, kaip ir trijų, ir keturių. Galiausiai svėriau 45 kilogramus, mano KMI tebuvo kiek didesnis nei 15, o man dar vis nebuvo gana. Ačiū tiems, kas mane sustabdė – mokykloj pastebėjo klasės auklėtoja ir skambino tėvams (paradoksalu, kad dėl elgesio tėvai niekad nebuvo sulaukę skambučio), be to, dėl vis neatsirandančių mėnesinių ginekologės išvada buvo ta pati: atgauti svorį, kitaip gresia nevaisingumas.
Gavau siuntimą pas psichiatrę, bet gydymas visuomet prasideda nuo paties sunkiausio žingsnelio – ligos pripažinimo. Tikinau save ir kitus kad labai paprastai pati galiu priaugti trūkstamus kilogramus, bet laikas parodė kitaip, ir pamačius svarstyklėse skaičius 47 supratau, kad daugiau nebegaliu. Ir čia prasidėjo mano kelias po psichikos sveikatos centrus.
Dabar suprantu, kas mane paskatino į vėlesnį atkrytį – gydžiausi neigdama, kad turiu bėdų, nors jausdama, kad kažkas negerai. Kasvakar geltoną antipsichotinių vaistų tabletę ant liežuvio guldydavau su mintimi, kad visa tik laikina – vizitai pas gydytojus, tyrimai, psichologo konsultacijos. Gyvenau mintimi, kad svorio priaugimas laikinas, ir kai tik specialistai atleis vadeles, vėl atgausiu savo „normalų“, t. y. anoreksišką svorį. Ir taip, iš tikrųjų po kurio laiko atgavau.
Tas saldus kritimas
Prasidėjo naujas etapas mano gyvenime, kai baigiau vidurinę ir įstojau į universitetą. Psichiatrės pasiprašiau nutraukti vaistus, nes kentėjau sunkius šalutinius poveikius: mane be galo migdė, tad rytais buvo sunku keltis ir būti darbingai, be to, mano anoreksiškos pusės nelaimei, nuo jų labai didėjo apetitas, tad ir svoris.
Bijojau to ir nebegalėjau kentėti, todėl su pretekstu, kad jaučiuosi pakankamai sveika, nutraukiau vaistus. Gydytoja viską matė ir suprato, sakė, kad per anksti baigti gydymo kursą, bet čia buvo mano pasirinkimas, ir šiaip ar taip žinosiu, kur kreiptis. Sakiau sau, kad kreiptis nebeprireiks ir niekad ten negrįšiu, bet buvau labai labai neteisi.
Tas ruduo ir žiema buvo geriausi per ilgą laiką: jaučiausi atgavus jėgas, norą veikti, pasveikus ne tik nuo valgymo sutrikimų, bet ir nelaimingos meilės, pastūmėjusios prie maisto ribojimo (nes kai netenki kontrolės gyvenime, norisi atsigriebti perkeliant ją į tai, ką lengviausia kontroliuoti: svorį ir maistą). Daug dėmesio, naujų įvykių ir žmonių, jaukūs prisiminimai ir juokai.
Sportavau, kaip pati save tikinau, dėl gražesnio kūno ir sveikatos, ne dėl svorio metimo. Bet kilogramai po truputį tirpo, o aš vis džiūgavau. Sakiau, kad man užteks 53 kilogramų, bet pasirodė, kad tai ne riba. Vienu metu supratau, kad mano sportas pasidarė obsesyvus, bėgiodama skaičiavau kalorijas ir neleisdavau sau valgyti daugiau tol, kol nenubėgdavau tam tikro laiko, dažniausiai tai būdavo 40 minučių. Kilo mintis ruoštis pirmajam savo gyvenime pusmaratoniui, kas gali atrodyti kaip nekalta mintis normaliam žmogui, bet dabar aiškiai suprantu, kad ji buvo pastūmėta minčių apie svorio metimą.
Visą tą laiką jaučiau, kad vėl krentu į tą pačią duobę. Ir lygiai kaip Alisa stebėjo aplinką krisdama į Triušio olą, taip pat ir aš mėgavausi tuo, kas vyksta aplink. Savo vis labiau kyšančiais kaulais, kontrolės jausmu, tariama sveikata ir rūpinimusi savim. Nebeleidau sau nevalgyti, kad galėčiau įtikėti esanti pasveikusi, bet daug sportavau ir valgiau „tinkamą“ maistą – skaičiavau riebalų, baltymų kiekį, pamiršau baltus miltus ir duoną, nevalgiau košių, kurios tariamai buvo mažiau maistingos už kitas. Ir tartum iš šono stebėjau, kaip krentu ir krentu, bet negalėjau pasipriešinti. Rodos, tas kritimas buvo kaip niekas kitas saldus...
Atėjo įtempčiausia mano gyvenime vasara, kuri prasidėjo sesija universitete, varginančiu darbu su ilgom darbo valandom ir naktiniais budėjimais savanoriškoje organizacijoje. Man vis blogėjo, dažnai jausdavau klaikius nerimo priepuolius, visad buvau įsitempus, bet tikėjau, kad taip turi būti, juk darau daug darbų vienu metu ir esu atsakinga už visus juos. Į mano gyvenimą grįžo buvęs draugas, kuriam pasakodavau, kaip jaučiuosi ir kuris vis stūmė grįžti pas gydytojus, bet man buvo pernelyg baisu. Baisu vėl pripažinti, kad sergu, baisu netekti to kontrolės ir kartu nevaldomumo jausmo, o labiau už viską buvo baisu netekti savo kūno, priaugti svorio.
Būtent toks jausmas lankė galvojant apie svorio priaugimą – kad kažkas kitas už mane pasirenka, kaip turiu atrodyti. Nenorėjau būti normali ir tikėjau, kad tilpdama į normalaus KMI ribas atrodysiu didelė ir stora. Rodėsi, kad kažkas nori užvaldyti tai, kas priklauso man vienai – mano kūną, mano rankas, kojas, pilvą ir liemenį. Gal todėl ir elgiausi su savim blogai - tam, kad įrodyčiau pati esanti savo kūno šeimininkė.
Protas mažumėlę prašviesėjo tada, kai sėdėjau ant savo lovos laikydama saujoje krūvą piliulių, kurios mane galėtų užmigdyti – gal net amžinai. Turėjau kovoti su savim pačia dėl savo gyvybės ir supratau, kaip tai yra baisu. Pamenu, kartą darbe karpiau rožių kotelius ašarodama ir įsivaizduodama, kaip užsirakinu tualete ir nusižudau, kaip į senamiestį atvažiuoja greitoji pagalba, kaip išlaužiamos durys ir kaip jie rastų mane ant grindų ir be pulso. Ir jaučiausi klaikiai kalta dėl tokio įsivaizdavimo, supratau, kaip kvaila yra atimti sau gyvybę, pridaryti rūpesčių kitiems ir gąsdinti artimuosius, supratau, kaip gaila būtų palikti pasaulį, kurį taip myliu, bet rodėsi, kad buvo per sunku būti.
Išgyvenau ir tą laiką, nors dabar neįsivaizduoju, kaip. Savižudiškos mintys liko plaukioti galvoj, bet nebuvo tokios įkyrios, nerimas ir įtampa niekur nedingo, bet susigyvenau su jais kaip su nuolatiniais palydovais.
Paskutinis lašas buvo prasidėję skrandžio skausmai. Beveik pusę metų neigiau, kad jie galėtų būti valgymo sutrikimo simptomas, lankiausi pas gastroenterologus, kurie nerasdavo didelių pakitimų ir žadėjo, kad per kelias savaites pasijusiu geriau. Saujos vaistų, griežta dieta ir niekad nesiliaujantis graužimas skrandyje. Esu ta, kuri mėgsta džiaugtis kiekviena diena, bet visą rudenį palaidojau laukdama kito ryto su viltimi, kad ateis ta diena, kai man nebeskaudės.
Gaila, bet tos dienos laukti teko ilgiau nei žadėjo gydytojai, o kartą dėl skausmų paūmėjimo teko gultis į ligoninę. Atvažiavau ten purtydamasi nuo šalčio, mano temperatūra buvo 35,9 laipsnio, gavau leidžiamų vaistų nuo pykinimo, bet pusę nakties pravėmiau, nors skrandyje tebuvo vanduo. Nakčiai gavau migdomųjų ir lašelinę, o ryte laukė echoskopija, kuri teparodė, kad esu sveika. Gydytoja siūlė gultis kelioms dienoms tyrimams, bet žinojau, kad negaliu, nes po dviejų dienų manęs laukė beprasidedanti sesija. O sulig sesija prasidėjo ir antras ratas Psichikos sveikatos centre.
Vėl grįžau prie antipsichotinių vaistų, vėl kreipiausi pagalbos, nes nebežinojau, kaip susitvarkyti su savim. Visad lydėjo neviltis, nes skrandžio skausmai ir slogi nuotaika nesitraukė, o gydytojai mano poliklinikoj vyniodami žodžius į vatą sakė, kad padėti man nelabai kuo gali, nes nėra kompetentingi.
Šiaip ar taip, gavau išvadą dėl savo skrandžio skausmų: nors ir laikau save pasveikusia nuo anoreksijos, net jei maitinuosi normaliai (kas buvo labai subjektyvu, juk svoris vėl krito), mano protas vis dar yra ligotas ir pats sukuria tokią ligą, kad būčiau priversta valgyti mažom porcijom, tam tikru laiku tik tinkamus produktus ir turėčiau nuolat koncentruotis ties mityba. Todėl tai, ko neišgydė skrandžio gydytojai, išgydė psichiatrai, padidindami vaistų dozę. Mano skausmai po tiek mėnesių dingo ir jaučiausi kaip niekad laisva. Deja, neilgai, nes išbadėjęs organizmas ir dėl vaistų pakilęs apetitas prašė maisto, kurio bijojau dėl augančio svorio. Ir prasidėjo dar vienas etapas: nervinė bulimija.
Ribojau save, nes bijojau per greito svorio augimo. Pamenu vakarą, kai neatsilaikiau, nors ir bijojau, kad tam tikras maistas gali paskatinti skrandžio skausmus sugrįžti. Pirmąkart rimtai persivalgiau, ir tada sukimšau pakelį kokosinių vafliukų, po indelį grietinėlės ir želės desertų, kelis bananus.
Buvo baisu, nes pirmąkart negalėjau savęs kontroliuoti valgydama. Išėjau pasivaikščioti, bandžiau skambinti mamai ir išsipasakoti, bet pokalbis su ja dar labiau suerzino. Grįžau namo prisiminus, kad spintelėj laukia pakelis sausainių, nors ir tikinau save, kad tądien daugiau nieko nevalgysiu. Mano neracionalioji pusė žinojo, kad taip nebus ir buvo teisi, tad tąvakar suėjo ir tie likę kremu pertepti šokoladiniai sausainiai.
Nors tikinau save, kad čia buvo vienintelis paslydimas, po jų dar ir dar sekė tokios pačios dienos, tik persivalgymai didėjo, o su jais - ir kaltė. Po trijų dienų tokių persivalgymų liga progresavo, ir vien to nebuvo gana: kojos pačios nešė į vonios kambarį, kur galėjau išsivemti. Kišdama pirštus į gerklę jaučiausi kaip transe, o baigus purviną darbą žiūrėjau verkdama į save veidrody ir sakiau sau: „Dieve mano, ką tu padarei? Juk supranti, kad dabar kelio atgal nebėra.“ Nekenčiau savęs, bet ir mėgavausi tuo nekontroliuojamu trapumo jausmu. Rodės, plūduriavau ore negalėdama pati atsakyti už savo veiksmus.
Persivalgymai ir vėmimai savaitę tapo neišvengiama dienos dalimi, nors kasryt tikinau save, kad tai daugiau nebepasikartos. Galiausiai atėjo ir laikas, kai persivalgydavau ir vėmimą sukeldavau keliskart per dieną, kaskart vis labiau savęs nekęsdama. Grįžo noras save žaloti, draskiau nagais odą ir mušiau kumščiais šonkaulius. Kasdien bjaurėdamasi žiūrėjau į veidrodį matydama pilnėjantį kūną.
Savęs nekentimo maratoną pertraukė savaitės atostogos, kai jaučiau euforiją ir įtikėjau, kad viskas baigėsi: jokio noro persivalgyti ir dirbtinai šalinti maistą, besitraukiančios mintys apie svorį ir maistą ir sąlyginė meilė sau. Džiaugiausi, kad gyvenimas pasikeitė, kad grįšiu šviežia ir atsigavus. Bet klydau, jau kitą dieną po grįžimo namo grįžau prie senų įpročių, tik su dar didesne neapykanta sau.
Prasidėjo naujas gyvenimas
Po dar vienos savaitės varginančio rijimo ir vėmimo nebegalėjau būti pati su savim ir galiausiai, po dvejų metų nuo ligos pripažinimo pradžios aš supratau, kad turiu kreiptis į Valgymo sutrikimų centrą Vilniuje. Pagaliau pajaučiau ištiestą pagalbos ranką, pagaliau kažkas pasakė, kad galės man padėti, nors ir kilo tūkstantis abejonių: juk turėjau mokytis, gyventi normalų gyvenimą, susitikinėti su draugais. Gyventi jauno žmogaus gyvenimą.
Po pirminės konsultacijos centro vadovė patvirtino tą mintį, kuri plazdėjo mano galvoj visą laiką – geriausia būtų gultis į skyrių. Man pasakė, kad vietų kol kas nėra ir teks laukti mėnesį, tad palengvėjimą pakeitė naujas jausmas – baimė, kaip tą mėnesį teks ištverti. Persivalgymai niekur nedingo ir jaučiau, kad juos provokuoja apetitą keliantys vaistai, bet nutraukti juos bijojau, nes galėjo atsinaujinti skrandžio skausmai.
Bandžiau patekti pas savo psichiatrę pirma laiko, bet gavau atsakymą, kad nėra ko daryti, ir jei bus visai blogai, galiu ateiti po keturių dienų. Šitoks laikas man atrodė kaip amžinybė, bet neturėjau kur dėtis. Planavau, ką daryti, kad nelikčiau viena, kad nuolatos kažkas būtų šalia, nes bijojau pati savęs: tiek dėl persivalgymų, tiek dėl stiprėjančio noro nusižudyti. Be to, vis dar diskutavau su savim svarstydama, ar tikrai turėčiau metams nutraukti mokslus pasiimdama akademines atostogas.
Laimei, po savaitgalio mano svarstymus nutraukė skambutis iš Valgymo sutrikimų centro, mane kvietė jau kitądien gultis į skyrių. Galvoj buvo didžiausia sumaištis, nes per dieną turėjau padaryti tiek daug, kad nežinojau, ar suspėsiu viską įgyvendinti. Kita vertus, labiau už viską norėjau suspėti, norėjau užsidaryti į savotišką kalėjimą su gydytojų priežiūra, nes pati nesijaučiau galinti susitvarkyti su savim. Tad per dieną apsilankiau savo poliklinikoj, universitete parašiau prašymą dėl akademinių atostogų, pasiruošiau daiktus gulimuisi į ligoninę, pranešiau nuomotojui dėl išsikraustymo ir perkrausčiau daiktus į tėvų namus. Jaučiau, kad prasideda dar vienas naujas etapas.
Ir buvau teisi. Dabar esu Valgymo sutrikimų centre (VSC) ir jaučiuosi laimingesnė nei buvau pastarąjį pusmetį. Taip, būna klaikiai sunku, tenka ašaroti tada, kai nėra kur slėptis, tenka pykti už tai, kad tiek daug dalykų pasirenkama už mane: kada ir ką valgysiu, ką veiksiu ir kada kelsiuos ar eisiu miegoti. Turim net ir taisykles dėl to, kada galima praustis ar eiti į tualetą, bet lygiai kaip kyla noras priešintis, suprantu, kad taip yra geriausia, kad jie žino, ką daro, o visos pasipriešinimo mintys yra natūrali sveikimo dalis.
Todėl džiaugiuosi pagaliau esanti čia ir galinti visą save atiduoti kovai su taip ilgai lydėjusia liga. Taip, aš vis dar nepasveikau nuo įkyrių minčių apie svorį ir noro save žaloti, bet dabar jaučiuosi rami, nes žinau, kad visuomet esu apsupta tų, kurie gali suteikti pagalbą.
Taip, baisu suprasti, kaip ilgai dar turėsiu čia gulėti, bet baisu ir galvoti apie laiką, kai išeisiu iš čia, nes tada turėsiu pati savim pasirūpinti. Šiaip ar taip, žinau, kad pasirinkau teisingai ir dabar esu tinkamam kely. Kaip sakė pažįstama mergina, lygiai kaip ir aš gulėjusi VSC, čia ne pabaiga, čia tik pradžia. Naujas skyrius gyvenimo knygoj.
Daugiau apie Alisos kovą - jos tinklaraštyje "Alisa Kreivų Veidrodžių Karalystėje".
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
